Vilijampolės rabinų seminarija

Vilijampolė – žydų dvasinio gyvenimo centras

Augančiai žydų bendruomenei, XIX a. viduryje Kaunas tampa kultūrinio gyvenimo centru. Ypatingai pagarsėja Slabodkos priemiestis (taip anuomet vadinta Vilijampolė) dėl čia užgimusių religinio ugdymo tradicijų. Ties dabartinių Kernavės ir Vežėjų gatvių sankirta, senajame Vilijampolės beit midraše 1881 m. įkuriama aukščiausia religinė mokymo institucija – ješiva (hebrajų k. – sėdėjimas). Mokyklos pradininku laikomas Musar judėjimo atstovas rabinas Natanas Cvi Finkelis. Slabodkos ješiva pavadinama „Kneset Israel“ („Izraelio susirinkimas“) – Musar judėjimo įkūrėjo rabino Izraelio Salanterio vardu. Tiesa, ne visus žavėjo gan modernūs Musar švietimo metodai. Su laiku vidinės priešpriešos stiprėja ir 1897 m. ješiva skyla pusiau. Natanas Cvi Finkelis, kartu su bendraminčiais apleidžia senuosius pastatus ir palieka juos tradicinio mokymosi modelio šalininkams.

I-ojo pasaulinio karo metu, ješiva pasitraukia iš Lietuvos. Neramumams nepaliaujamai ridenantis per Europą, bendruomenė pasiekia Ukrainą. Ten veikia sudėtingomis nepriteklių, badmečio sąlygomis. 1921 m. ješiva grįžta į Vilijampolę. Tiesa, ješiva negauna aukštosios mokymo įstaigos statuso, tad atsiranda galimybė studentams gauti šaukimus altikti privalomąją karinę tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Dėl šios priežasties 1924 m. dalis rabinų ir vyresnių mokinių mažomis grupėmis persikelia į Hebroną – vėliau į Jeruzalę.

Vilijampolėje pasilikusi bendruomenės dalis išaugina ješivą į vieną didžiausių ir žymiausių mokyklų ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Mokiniai čia plūsta net iš Palestinos ar JAV. Manoma, jog piko metu mokykla galėjo ugdyti daugiau nei 500 mokinių. Bendruomenei plečiantis, atsiranda poreikis naujam, moderniam pastatui.

Vilijampolės rabinų seminarijos piešinys. Iš: „Vilijampolės rabinų seminarijos „Kneses Isroel“ rūmams statyti komiteto leidinys“, 1935 m. Nuotraukos šaltinis: epaveldas.lt

Monumentas geradarystei ir mylimai Torai

Ješiva statybų imtis savarankiškai negali – didžioji dalis turimų resursų skiriama studentų reikmėms. Tuomet iniciatyvos ėmėsi Slabodkos alumnų asociacija, įsikūrusi Niujorke. Lietuvos vyriausybei paskyrus nemažą sklypą Vilijampolėje, asociacija įsteigia pastato statybų fondą. Išplatinamas leidinys, kuriame paskelbiamas kreipimasis į pasaulinę žydų bendruomenę:

„Tegul visi dalyvauja kurdami sau vietą ir vardą Toros šventykloje „Knesset-Isroel“. Savo brangiausiųjų garbei galite įstatyti langą, duris, vietą prisėsti arba savąjį indėlį šiam šventam pastatui galite suteikti plytomis. Pastatykite neblėstantį monumentą geradarystei ir mylimai Torai.“

Pagal architekto Leono Rito projektą, naujasis kvadratinio plano, trijų aukštų mokomasis pastatas pradėtas statyti 1934-aisiais. Pagrindinis Panerių gatvės fasadas skaidomas smulkiais piliastrais, kurie užbaigiami kukliais kapiteliais, ir vainikuojami karnizu. Langai išdėstyti atsikartojančia metrine eile, kompozicija lakoniška – statiška, šiuo atveju diktuojama mokomosios pastato paskirties, kai interjere dėstomos tokio paties dydžio mokomosios patalpos. Šalia klasių numatyta ir didesnė salė renginiams. Panerių gatvės fasado simetriją sustiprina įtrauktas pagrindinis įėjimas, šis portalas padalintas smulkiomis, apvaliomis kolonomis. Santūriam, kubo formos pastato tūriui dinamiškumo suteikia kiemo fasade į šonus nežymiai išstumtos pusapvalės laiptinės, puikiai atspindinčios modernistinį architektūrinį laikmetį. Laiptinių sienose išsiskiria aiškios, vertikalios langų juostos, įstiklintos skaidriais blokeliais. Stogas, numanoma, buvo lėkštas, valminis.

Pagrindiniai statybų darbai užbaigiami, tačiau belikus įrengti patalpas – atslenka Antrasis pasaulinis karas. 1940-ųjų vasarą, Sovietų sąjungai okupavus šalį, statinys nacionalizuojamas – būsimieji dvasiniai bendruomenės lyderiai mokytis čia taip ir nesusirinks… Po metų, Lietuvoje įsitvirtina Nacistinės Vokietijos pajėgos, iškart po to įsteigiamos pirmosios vermachto komendantūros. Vilijampolėje įkūrus getą, durų taip ir neatvėrusioje ješivoje įsikuria bei įrengimo darbus užbaigia geto policija. Iki 1943 m. čia vyksta policijos orkestro koncertai. Ilgainiui getas paverčiamas koncentracijos stovykla. Amžiams nutyla muzika ir į gyvenimą nepakeliamomis sąlygomis besikabinusios bendruomenės balsai. Neišgyvena ir pastato autorius Leonas Ritas.

II-osios sovietų okupacijos metu, šeštojo dešimtmečio viduryje, Vilijampolės ješiva dar kartą keičia paskirtį ir yra rekonstruojama į siuvyklą, pastatomas ketvirtas aukštas. Šalimais išdygsta didžiulis siuvimo fabriko korpusas, kieme atsiranda pagalbiniai pastatai. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pastatas privatizuojamas.

Vilijampolės rabinų seminarijos pastatas po gaisro. Antrojo pasaulinio karo metai? Nuotraukos šaltinis: Facebook grupė „Nesi iš Kauno jeigu ne“.

***

Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą rabinas Izaokas Šeras – Slabodkos ješivos įkūrėjo, Natano Cvi Finkelio žentas, kuriam laikui palieka Vilijampolę. Jis vyko į Šveicariją sveikatinimo procedūroms atlikti, tačiau negalėjo numanyti, jog taip išsigelbės nuo karo ir pražūties. 1947-aisiais, rabinas iškeliauja į Izraelį ir Bene Barako mieste atkuria Slabodkos ješivą, taip išsaugodamas jos vardą ir pratęsdamas šlovingą mokyklos istoriją.

Tomo Marcinkevičiaus tekstas

Šaltiniai: 

Vilijampolės ješiva Kaune. Žydų paveldas Lietuvoje.

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Judaikos skyriaus fondas : Bjidiš1/935 „Vilijampolės rabinų seminarijos „Kneses Isroel“ rūmams statyti komiteto leidinys, 1935 m“, (Kaunas : S. Joselevičiaus sp.), 1 p.

Lietuvos muzikologija, t. 7, 2006; Danutė petrauskaitė – „Muzika Kauno žydų gete“, 108 p.

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų? O gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Ž. Rinkšelio nuotraukos, 2020 m.