Tekstilės fabrikas „Kauno audiniai“

Tekstilės pramonė – modernizacijos ir naujovių fabrikai

Dar iki Pirmojo pasaulinio karo Kaunas susiformavo kaip nemažas pramonės centras su stambiais metalo apdirbimo fabrikais, iš esmės skirtais aptarnauti karinę tvirtovę. Tačiau nepriklausomybės laikotarpiu Lietuvos valstybė perorientavo pramonės pobūdį ir daugiausiai orientavosi į žemės ūkio išteklių modernizavimą, perdirbimą ir eksportą. Iki Pirmojo pasaulinio karo tekstilės pramonė Lietuvoje praktiškai neegzistavo, o visi audiniai buvo importuojami. Kaip ir kitų pramonės šakų atveju, atgavus nepriklausomybę ir stiprinant vietos ūkį, vis labiau siekta savomis pastangomis aprūpinti vietinę rinką ir mažinti importą.

 

Nuotraukos autorius Alfred Kuhlewindt. Atvirukas „Brolių Tilmansų vinių fabrikas Kaune“. Kauno IX forto muziejus; KDFM S 5231. www.limis.lt

 

Įdomus tekstilės pramonės kūrimosi aspektas yra tai, kad Lietuvoje ji buvo kuriama privačia iniciatyva, dalyvaujant JAV lietuviams ir vietiniams, daugiausia žydų tautybės pramonininkams. Negana to, tekstilės fabrikai tiek Europoje, tiek ir pačioje Lietuvoje nuo pat industrinės revoliucijos tapo reikšmingomis modernizacijos ir architektūros naujovių vietomis. Stambiausieji tekstilės fabrikai Lietuvoje pradėjo dygti trečio dešimtmečio antroje pusėje, daugiausia Kaune ir Klaipėdoje – tai tekstilės pramonės aukso amžius Lietuvoje. Svarbu paminėti ir tai, kad pradedant verslą neskubėta statyti naujų pastatų ir pirkti naujos įrangos. Buvo įsigijama panaudota įranga, kurią išdėstydavo išsinuomotuose nebenaudojamuose gamybiniuose pastatuose. Tuo pačiu principu kūrėsi ir „Kauno audiniai“.

 

„Kauno audinių“ fabriko vidus prieš rekonstrukciją. Šaltinis: Kauno audiniai, 1930–1935. – Kaunas : [s.n.], 1936, p. 14. Nuotraukos šaltinis: Kauno apskrities viešoji biblioteka. 

 

Darni integracija architektūroje

Šilko audinių fabrikas „Kauno audiniai“ 1930 m. įsikūrė buvusiuose brolių Tilmansų metalo fabrikų korpusuose. Griunvaldo, Gedimino ir Karmelitų gatvėmis apribotoje teritorijoje dar XIX a. antroje pusėje susiformavo pramonės rajonas. Vieta buvo mažai urbanizuota ir patogi – šalia Nemunas, geležinkelis. „Kauno audinių“ fabriko įkūrėju buvo latvis Robertas Hirschas, gimtinėje vadintas Šilko karaliumi. Iki mūsų dienų išlikę ir šiandien matomi ilgi ir balti fabriko korpusai – tai 1938 m. įgyvendinto kapitalinio remonto pasekmė. 1929 m. „Kauno audiniai“ įsikūrė viduramžių vokiečių miestų ir pilių architektūrą primenančiuose raudonplyčiuose pastatuose, tačiau ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje smarkiai išaugusį fabriką teko praplėsti.

 

„Kauno audinių“ fabriko vidus. Šaltinis: Kauno audiniai, 1930–1935. – Kaunas : [s.n.], 1936, p. 18. Nuotraukos šaltinis: Kauno apskrities viešoji biblioteka. 

 

Rekonstrukcijos projektą parengė inžinierius Nikolajus Mačiulskis. Tai puikus ano meto darnios architektūrinės integracijos pavyzdys. Projektuodamas pastatą, inžinierius sumaniai išnaudojo esamą L raidės plano pastato korpusą, jį padidino vienu aukštu, tačiau vidinė konstrukcinė sistema, langų ritmas pakeisti nebuvo. Metalines XIX a. antroje pusėje sustatytas sijas ir kolonas iki šiol galime pamatyti gyvai. Raudonų plytų mūrą išorėje pakeitė baltas tinkas, pastato horizontalumą pabrėžė langų ritmas, juostos ir plokščias stogas. Pastato kampas paryškintas vertikaliu laiptinės bloku. Kaip ir daugeliu atveju tarpukariu, „Kauno audinių“ modernaus fabriko atvaizdas ne tik suvoktas, bet ir aktyviai naudotas kaip paties fabriko reklama.

 

Reklaminis „Kauno audinių“ plakatas. Šaltinis: Naujoji spaktyva. – 1939, Nr. 2. Nuotraukos šaltinis: Kauno apskrities viešoji biblioteka.

 

Viena iš tekstilės pramonės sėkmingos veiklos priežasčių buvo įmonių savininkų rūpestis savais darbininkais ir bendruoju gerbūviu. Fabrikų darbininkams buvo įrengiami poilsio namai, steigti būreliai darbininkų vaikams, fabrikai rėmė teatrą, sportininkų komandas, dailininkus, o dalį pelno skirdavo reklamai. „Kauno audiniai“ taip pat pasižymėjo ypatingu dėmesiu estetikai ir madai – fabriko languose buvo eksponuojami šilkinių medžiagų pavyzdžiai, o fabriko sienos papuoštos dailės kūriniais.

 

„Kauno audinių“ fabriko atvaizdas. Šaltinis: Kaunas. – Praha: Europos miestų statyba ir tautų ūkis, 1938, p. Nuotraukos šaltinis: Kauno apskrities viešoji biblioteka.

 

Ne tik tarpukariu, bet ir pokariu sėkmingai veikusi įmonė ėmė gesti Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Ji buvo privatizuota, o 2005 m. likviduota. 2007 m. veiklos nebevykdančio fabriko teritorijoje pastatytas daugiau kaip 78000 kvadratinių metrų ploto prekybos ir pramogų centras „Akropolis“. Naujasis komercinis gigantas savyje iki šiol talpina ne tik naujus, bet ir istorinius brolių Tilmansų, „Litekso“ ir „Kauno audinių“ fabrikų pastatus. Šiandien juose įsikūrusios komercinės patalpos ir pramogų erdvės.

Žilvino Rinkšelio tekstas

Šaltiniai:

M. Drėmaitė, „Progreso meteoras. Modernizacija ir pramonės architektūra Lietuvoje 1920–1940“. Vilnius, 2016 m.

Laikinosios sostinės tekstilės pramonė. Kauno apskrities viešosios bibliotekos teminė leidinių paroda.

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų, o gal turite senų jo nuotraukų? – pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

Ž. Rinkšelio nuotraukos, 2020 m.