„MoFu 360/365“ kūrėjai:
Andrii Linik
Kūrėjo profilis
Andrii yra menininkas ir eksperimentų kuratorius, savo projektuose derinantis įvairias meno formas su naujosiomis technologijomis. Svarbiausi projektai: „The Futurological Congress. The Shy Machines“ („Futurologinis kongresas. Drovios mašinos“) (kuruotas kartu su Dmitry Bulatov), „Japonija: Įsivaizduojamas vadovas“ (Meno arsenalas) („An Imaginary Guidebook“ (Art Arsenal) „[De][Re]Construction: Ukrainian Media Art in 1991-2016“ („Ukrainos žiniasklaidos menas 1991–2016“) („Vroclavas – Europos kultūros sostinė 2016“ programos projektas), „Cyber Pills for Mental Health“ („Kibernetinės piliulės psichikos sveikatai“ ir kt. Andrii yra vienas iš Lvovo Šiuolaikinio meno instituto įkūrėjų. Jis buvo Vroclavo WRO meno centro rezidentas ir dalyvavo tokiuose projektuose kaip „Sound City Days“ (Slovakija), „Cyberfest“ (Vokietija), „WRO Media Art Biennale“ (Lenkija); „Mind–ware 1.0“. Dialogo technologijos (Lenkija), Lvovo Šiuolaikinio meno savaitė ir kt.
Interpretuojami objektai
Kortrijko Kristaus Prisikėlimo koplyčia
Apie projektą „Vietos archeologija“
Šis projektas – tai vietos tyrimas per garsą ir miestą, žmonių prisiminimus ir emocijas, konkretų medžiagiškumą ir simbolines reikšmes. Tai apima į procesą orientuotus tyrimus ir supratimą bei pasinėrimą į vietos idėją. Kūrinyje nagrinėjamas koplyčios Kortrijke kontekstas ir emociniai santykiai su ja, jos reikšmė miestiečiams. Andrii Linik MoFu rezidencijos metu tyrinėjo pastato aplinką 16 ašių kryptimi (nuo koplyčios centro), kurios sudaro koplyčios architektūrinio plano pagrindą. Menininko projekte dalyvavo skirtingo amžiaus, lyties, profesijos, konfesijos ir kt. vietos gyventojai. Bendraujant su įvairiomis žmonių grupėmis buvo siekiama sukurti „interpretacijos lauką“, kuriame būtų galima ištirti įvairias emocines nuostatas, mintis ir subjektyvų supratimą, susijusį su šiuo architektūros objektu Kortrijko kontekste. Kai kurie dalyviai koplyčios visiškai nežinojo arba niekada joje nesilankė. Miestiečiai išreiškė savo nuomonę apie santykį su objektu; kai kurie laikė jį šventa vieta, su kuria juos siejo ilgalaikis ryšys; kiti jį laikė įstabiu modernistinės architektūros istoriniu objektu. Santykiai su šiais miestiečiais ir jų noras dalytis prisiminimais bei istorijomis atskleidė ir sukūrė empatiškų vietų tinklą, kurios anksčiau niekada nebuvo susijusios. Šioje instaliacijoje garsas yra tų vietų terpė, liudininkas ir atstovas. Tai terpė sujungti vietoms, kuriose jos gali būti girdimos arba akustiškai susilieti viena su kita. Pasivaikščiojimais po garsus siekiama atskleisti šių vietų akustiką ir kūrybiškai pristatyti jos įrašą.
Kūrybinio proceso akimirkos. Asmeninio archyvo nuotraukos, 2021 m.
Meninio projekto pristatymas parodoje. T. Janušaitės nuotraukos, 2022 m.