AB „Lietūkis“ elevatorius

Jubiliejiniai „Lietūkio“ metai

2021 m. sukanka 100 metų nuo Nepriklausomos Lietuvos ir lietuvių tautinio ūkio pasididžiavimo – Lietūkio – įkūrimo. Veiklą pradėjusi nuo įvairių rūšių kooperatyvų vienijimo, 1926 m. organizacija ima stambėti ir specializuotis. Ilgainiui veikla sutelkta ties žemės ūkio produktų prekyba: javų supirkimu vidaus rinkai ir eksportui, sėmenų eksportu, pašarų, trašų ir mašinų prekybą ir linų perdirbimu bei eksportu. Nugalėjęs konkurentus – smulkesnius kooperatyvus, „Lietūkis“ tapo stipria kooperatine organizacija, turėjusią itin didelę reikšmę Lietuvos ūkiui ir ekonomikai. 1939 m. „Lietūkio“ eksportas sudarė apie 15% viso Lietuvos eksporto.

„Lietūkis“ turėjo 23 stambius prekių sandėlius-skyrius, per kuriuos aprūpindavo aplink juos esamus kooperatyvus, krautuves, elevatorius ir malūnus. Visame krašte veikė grūdų supirktuvės. Nuo 1930 m. visus reikalus sąjunga administravo savo centrinėje būstinėje – moderniuose rūmuose Kaune, Vytauto prospekte. Sostinės statusas teikė vilčių ne tik prekybininkams, bet ir pramonininkams. Tiesa, nemažu pramonės centru Kaunas tapo dar iki Pirmojo pasaulinio karo, daugiausia apsistatęs metalo fabrikais. Tačiau nepriklausomybės metais šalis orientavosi į žemės ūkio išteklius ir šios rūšies pramonės modernizavimą, o tai sąlygojo ir naujų, modernių pramonės pastatų atsiradimą. Vienas tokių liudinininkų – kairiajame Nemuno krante išdygęs „Lietūkio“ grūdų elevatorius.

Leidinio „Kas yra Lietūkis“ viršelis. Kaunas, 1940 m.

Viduramžių pilies imitacija

Vieta pastatui pasirinkta neatsitiktinai. Dar XIX a. pab. čia atsirado stambus Kauno tvirtovės malūno statinių kompleksas su šešiais sandėliais. Vietovė buvo palanki visomis prasmėmis – atokiau nuo centro, tačiau šalia geležinkelio atšakos ir Nemuno upės. Dvylikos aukštų grūdų elevatorius iki šiol dominuoja Aleksoto pakrantės panoramoje, išlaikęs nedekoruotą ir matomą gelžbetonio karkaso konstrukciją, užpildytą raudonomis plytomis. Tai, beje, buvo vienas pirmųjų pramoninių objektų, kurių statyboje panaudota gelžbetoninė konstrukcija. Anuomet net gi buvo teigiama, kad tokiam stambiam pastatui, dominuojančiam miesto panoramoje, siekta suteikti savotišką viduramžių pilies įvaizdį, kuris, tarsi praturtintų bendrą miestovaizdį.

Elevatoriaus statyba truko nuo 1923-iųjų iki 1925-ųjų, veikti jis pradėjo 1926 metų vasarą. Elevatorius sudarytas iš dviejų tūrių: bokštinės dalies, kur įrengti mechaniniai skyriai, bei sandėliavimo arba silosų gelžbetoninės dalies, kuri praplėsta 1939 metais. Tarpukariu Žemės ūkio ministerija elevatorių 36 metams buvo išnuomojusi AB „Lietūkis“. Pokariu malūnas išgyveno dar vieną plėtros etapą – pastatyti nauji ir papildomi elevatorių pastatai. Dalis jų apglėbė ir senąjį, prieškariu statytą elevatoriaus tūrį. Jis tapo stambesnis ir kompleksiškesnis, tačiau dominuojančio vaidmens neprarado. Šiandien pastatai priklauso 1993 m. įsteigtai AB „Kauno grūdai“.

Tekstą parengė Žilvinas Rinkšelis

Šaltiniai: 

Už surinkta informaciją dėkojame Robertui Čerškui!

Optimizmo architektūra Kauno fenomenas, 1918–1940. Vilnius, 2018 m.

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų? O gal turite senų jo nuotraukų? Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Ž. Rinkšelio nuotraukos, 2020 m.