D. ir B. Grabių vila

Šis namas-vila buvo pastatytas apie 1928 metus. Tuo metu namas su sklypu priklausė miškininkui, kuris namo statymui buvo pasiėmęs banko paskolą, tačiau dėl neaiškių ekonominių priežaščių nusprendė jį parduoti. Būsima namo savininkė Bronislava Grabienė, vos pamačiusi namą, liko sužavėta, ir norėjo jį pirkti, bet savininkai taip dejavo ir verkė, kad ji pagailėjusi šių žmonių jo nenupirko. Po kurio laiko bankas vis dėlto perėmė namą ir jį pardavinėjo. Tuomet, 1933 metais namą ir nusipirko karininkas Domas Grabys su žmona Bronislava. Tuo metu šis namas buvo vieno aukšto su mansarda, asimetriško tūrio, pastatytas iš labai gerų ir didelių rąstų.

Dviaukštis pastatas stovi atokiai nuo gatvių, apsuptas sodo. Iš tolo, centrinėje fasado dalyje, pastebimas dekoratyvus drožinėtas frontonas su voliutomis, jo centre įkomponuotas aštuoniakampis švieslangis. Namo architektūroje savitai interpretuoti baroko elementai, būdingi trečiojio dešimtmečio architektūrai, bandžiusiai sukurti tautinį stilių ir Lietuvai būdingu pripažinusi baroką.

Domas Grabys – Nepriklausomybės kovų savanoris, karo inžinierius, pulkininkas. Jis buvo pirmas ir paskutinis Lietuvos Linkaičių ginklų dirbtuvių viršininkas. 1933 metais jam suteiktas Gedimino III laipsnio ordinas ir Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečio jubiliejinis medalis. Bronislava Grabienė – aktyvi visuomenės veikėja, rūpinosi vargšais vaikais ir seneliais: organizavo jiems nemokamą maitinimą, rūbus, prisidėjo prie senelių namų įrengimo, nemažai pinigų aukojo pati, ruošė labdaringus vakarus su piniginėm rinkliavom.

Grabių šeima su dviem dukromis name ramiai gyveno iki 1940-ųjų, kuomet Domas Grabys buvo suimtas sovietinių okupantų ir kalintas Šiaulių kalėjime, vėliau išvežtas kitur. Jam tada buvo 42-eji žmonai 36-eri, o mergaitėms po 12 ir 14-ika metų. Tremtin išvežta ir daugelis giminaičių. Vieną dieną B. Grabienė sulaukė atsisveikinimo skambučio iš savo sesers, ir tuoj pat nuskubėjo pas ją į Žaliakalnį. Jai išvykus pas seserį, okupantai atvažiavo į B.Grabienės namus išvežti jų trėmimui. Kaimynų paprašyta, B. Grabienė buvo priglaudusi lenkų karininkų šeimą. Kai atvažiavo jų vežti, tuo laiku tas karininkas sėdėjo lauke ant suoliuko ir pasakė, kad šeimininkės nėra jau visą savaitę. Taip jie išvengė išvežimo į Sibirą.

Vila tarpukariu. Nuotraukos šaltinis: Kauno apskrities viešoji biblioteka. Prieiga per internetą: www.archimede.lt

Nieko nežinodama apie savo vyro lemtį B. Grabienė su dukromis čia pragyveno iki 1945 metų, kada antrą kartą sugrįžo sovietinė okupacija. Svarstyta pasitraukti į vakarus, tačiau paskutiniu momentu ji susilaikė – neišvažiavo dėl savo vyro, sakydama dukroms:  „Tėvelis grįš, o mūsų neras…“. Pirmą kartą žinių apie vyrą ir tėvą gavo tik 1957 metais. Prasidėjus trėmimams, B. Grabienė susikrovė lagaminus ir išvažiavo gyventi į Vilnių, Panemunės name apgyvendinusi jauną merginą iš kaimo, kuri vėliau susimetė gyventi su vienu rusu. Visą šį laiką B. Grabienė mokėjo mokeščius už namą. Taip Vilniuje pragyvenusi 3 metus, Bronislava grįžo į Kauną, bet teko nuomuotis būstą, nes namas Panemunėje jau buvo savavališkai nacionalizuotas. Apie 1950 metus abi seserys ištekėjo, pakeitė pavardes, ir su savo vyrų palaikymu, įrodžiusios savo nuosavybės teises, namą atsiėmė. Name vėl apsigyveno teisėti jo šeimininkai.

Pokariu įgyvendinti ir keli namo pakeitimai: po namo dalimi įrengtas rūsys, užstatytos abiejų pusių antrojo aukšto dalys, taip pat atnaujinti balkono rėmai, kai kurie langai. Originaliausia liko tik centrinė dalis su visais raižiniais ir apačioje dekoruotais kampais. Išliko daug senovinių, art deco stiliaus tipo baldų, nors didelė dalis jų karo metu buvo iškeista į maistą kaimuose.

B. Grabienė mirė šiame name 1989 metais, apsupta savo artimųjų (taip ir nesulaukusi Lietuvos nepriklausomybės, kurios ji taip tikėjosi). Apie 1990 metus medinis originalus vieno aukšto priestatas iš vidinės kiemo pusės buvo nugriautas ir perstatytas iš plytų. Namas iki šiol priklauso Grabių giminės palikuonims. 2017 metais namą buvo nuspręsta restauruoti dėl asmeninės istorinės ir emocinės vertės. Buvo siekiama išlaikyti medinės Lietuvos architektūros stilių, namą pritaikant moderniam gyvenimui. 2028-aisiais šiam namui sukaks 100 metų.

Už pasidalintą namo istoriją dėkojame jo šeimininkams ir puoselėtojams!

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų? O gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

www.archimede.lt ir savininkų asmeninio archyvo nuotraukos.