TAVO ISTORIJA

Galbūt tau pravers ši nedidelė mito struktūros apžvalga. Visi mitai skirtingi, bet kartu ir panašūs. Paskaityk ir bus lengviau kurti herojus ir padėti jiems jų stebuklingose kelionėse.

Apie mito struktūrą

Mitas labai dažnai gali būti suprantamas kaip kelionė. Fizinė (gali būti nuosekli nuotykių kelionė kaip Odisėjo), fizinė – dvasinė (pvz. labirinto kelionė kaip Hario Poterio) arba vien dvasinė (čia svarbu ne atstumas, o keliautoją keičiantys patyrimai), kuri teoriškai įmanoma ir nejudant iš vietos. Visais atvejais herojus pajuda kelionėn, patiria nuotykius, sukrėtimus ir patirtis, o tuomet grįžta pasikeitęs. Tai gali būti pavadinta Herojaus Kelione. Jos pagrindiniai taškai yra šie (rasite juos ir Homero, ir Šekspyro, ir J.R.R. Tolkien knygose, ir Holivudo filmuose. Ne visada tie taškai yra tiksliai tokie, tačiau žemiau pateikta schema tikrai pravers kaip pasakojimo šablonas).

1. Išvykimas. Herojus priverstas leistis į kelionę. Įvyksta svarbus įvykis, verčiantis herojų ieškoti išeities ir nusistatyti sau kelionės tikslą. Tai gali
būti nusivylimas esama padėtimi, išvarymas, kieno nors mirtis, skyrybos, bankrotas, žinia apie
mirtiną ligą ir pan. Herojus yra priverstas išeiti iš savo komforto zonos į nežinomą teritoriją.
2. Lemiamas žingsnis. Įvykis po kurio nebėra kelio atgal. Herojus įvykdo kažką, kas nebeleis jam sugrįžti. Parduoda namus, pasirašo sutartį, parašo
atsisveikinimo laišką, perka bilietą, balnoja žirgą, pažeidžia įstatymą. Tokiu būdu jis iš ŽINOMOS
teritorijos patenka į NEŽINOMĄ.
3. Peripetijos. Priešai, draugai, mokytojai. Čia, o kartais ir ankstesnėse pakopose, išryškėja didžiausia kliūtis herojaus kelyje, arba didžiausias jo priešas. Tai gali būti žmogus ir ne žmogus: tironas, skriaudėjas, piktoji dvasia, drakonas, mirtina liga, žalingas įsitikinimas. Su priešu herojų sieja pats stipriausias jausmas ir sąmoningai ar nesąmoningai herojus keliauja į neišvengiamą susitikimą su juo. Peripetijose herojus patiria visą eilę nuotykių. Pakeliui sutinka kitus pakeleivius: mokytojus, draugus, apgavikus, mylimą žmogų. Jie visi herojui svarbūs tiek, kiek padeda arba trukdo nugalėti priešą. Herojus keliauja per nežinomą teritoriją ir mes laukiame kuo baigsis jo kelionė.

4. Kulminacija. Mirtis ir prisikėlimas.
Herojus susitinka savo priešą akis į akį. Stipriuose pasakojimuose kulminacija beveik visada yra
dviejų dalių: mirties ir prisikėlimo. Tai yra: pirmoje kulminacijos dalyje herojaus gyvybė arba
likimas pakimba ant plauko. Antroje kulminacijos dalyje herojus netikėtai nugali priešą.
5. Nušvitimo momentas kulminacijoje. Tarp abiejų kulminacijos dalių labai dažnai atsitinka įvykis, galutinai perkeičiantis herojų ir tik to galutinio pasikeitimo dėka jis nugali. Čia herojui gali padėti draugai arba mylimieji, čia jis gali
galutinai suprasti kas jam iki šiol trukdė. Herojus gali ir žūti nugalėdamas – tokios pasakojimo
struktūros yra labiausiai dramatiškos, nes tiesiai nurodo į žmogiškojo likimo neišvengiamybę.
6. Atomazga. Kelias atgal.
Pasakojimas sugrįžta iš nežinomos teritorijos į žinomą. Parodoma, kas ir kaip pasikeitė. Paprastai tai yra palengvėjimo, o kartu melancholijos jausmas, nes šalia to, kas įgyta, įvertinama ir tai, kas prarasta kelionėje ir kovoje. Džiaugiamasi pasiektu tikslu, įgyta meile, draugyste, liūdima dėl žuvusių kovoje arba to, kas buvo paaukota vardan pergalės.