Naujasis žvėriškumas
Atsibusdamas kiekvieną rytą jis galvodavo, dėl ko keliasi, kokia to priežastis, dėl ko pradėti šią dieną. Jis skaitė, kad taip daro japonai. Tą rytą, gulėdamas lovoje jis svarstė apie globalaus ir regioninio gyvenimo skirtumus. Du tarpusavyje, iš pirmo žvilgsnio, nesusiję pasauliai, kuriuose bando egzistuoti. „Kai atsibundu, – galvoja jis, – galiu egzistuoti vienu metu dvejose erdvėse: modernioje – tai yra kasdieniniai ritualai, simboliai, ženklai, suprantamas gyvenimo maršrutas, istorija, Mitinis Žvėris, kuris saugo Kauno prisiminimus apie buvusią istoriją, čia gyvenusius žmones ir t. t., bet tuo pačiu metu papuolu į globalaus pasaulio vingius, kuriuos galima būtų pavadinti Globalios Mitinės Gyvatės nesibaigiantį vystymąsi, visa ko surijimą, vietinių kultūrų naikinimą, supaprastinimą, visa ko žaidimą, išskaidymą. Metaforos „Kauno Mitinis Žvėris“ ir „Globali Pasaulio Gyvatė“ ar jos atspindi globalaus ir regioninių pasaulių skirtumus?“
Šioje būsenoje jis bandydavo eiti toliau, daryti kasdienius ritualus, sportuoti, praustis, valytis dantis, apsirengti, gerti kasdieninę kavą, valgyti pusryčius ir važiuoti į darbą. Kokią prasmę šie veiksmai turi Žvėries ir Gyvatės kontekste? Ko gero – jokią. Kasdienybėje nebuvo jokių kuriančių, keičiančių, etiškų ir estetiškų veiksmų.
Jo mintys slydo tolyn, nerasdamos atramos subalansuotos dienotvarkės laukuose. „Estetiką, prarado savo prasmę ir reikšmę ko gero jau senai. Hegelis yra kažkada pasakęs, kad estetika jau neatlieka pažintinės funkcijos, todėl ji nereikalinga. Šią funkciją galės atlikti tik filosofija. Jis prieštaraudamas Kantui sakė, kad grožis neleidžia pažinti pasaulio, o tuo labiau kurti etiką ir prasmingą veiksmą. Veiksmas gali būti estetiškas, bet neetiškas ir kurti disharmoniją“.
Žiūrėdamas pro langą, jis mąstė toliau „Holivudo meninė produkcija yra ko gero aukščiausio meninio meistriškumo. Meninės tuštumos amžiuje joje dar kalba apie meilę, draugystę, herojiškumą, ištikimybę ir kitą. BANDO UŽPILDYTI TUŠTUMĄ. Menas visada kalba apie tai, ko trūksta realiame gyvenime. Šventųjų paveikslai, ikonos, tantros bareljefai ir t. t., rodo svajonę, o ne realybę. Jos skatino gyventi kitaip, o šiuolaikinis menas griežtai atsisako tai daryti, propaguoja tuštumą ir panaikina bet kokį romantizmą. Tai ypač akivaizdu pop mene. Kai žiūrime į skalbimo miltelių paketo atvaizdą paveiksle, jokia papildoma realybė nesusikuria, o žvelgiame į antrinę tuščią realybę to, kas jau yra realiame pasaulyje. Nesukuriama nauja dirbtinė realybė. Nėra papildomo dirbtinumo jausmo, kurį, galbūt, duoda Holivudo ir Bolivudo produkcija. Ko gero, tai yra priežastis, kodėl žmonės žiūri serialus, herojiškus filmus ir pan. Tai palaiko viziją to, ko nėra realiame gyvenime. Lengva kritikuoti Holivudo produkciją, tačiau pabandykite padaryti tokio lygio filmą? Kiek reikia investicijų ir personalo, kad ekrane sukurtų iliuziją ir ja patikėtų. Lengva būti underground menininku. Svarbiausia daryk kitaip. Konceptualaus mąstymo pagalba, gali lengvai sukurti tai, ko nebuvo anksčiau. Kaip daryti meną, kuris patiktų daugumai? O tuo labiau, kad duotų pelną? Kaip jį parduoti? Žinoma, čia dominuoja Holivudas. Svarbu daryti projektus, kurie atsiperka. Ar galima rizikuoti ir kurti naują? Ko gero, ne. Todėl saugiau kartoti sėkmingą fabulos šabloną, nes yra garantija, kad filmas, duos pelną, nors ir minimalų“.
„Išėjus iš namų, vairuojant mašiną, – kontempliavo toliau, – viskas pasaulyje vizualizuojasi, faktai tampa patrauklūs, estetizuoti, gražūs. Organizacija, kuri nori indoktrinuoti savo ekologinę, politinę, kairę ar dešinę, feministinę ar mačistinę, komunistinę ar fašistinę idėją, kuria nuostabius vaizdus, jungia juos su futuristinėmis idėjomis, koks pasaulis turi būti. Grožis tampa pavojingas, – tada jis suprato, kodėl daug dabartinio meno kūrinių yra negražūs, – tai bandymas atitolti nuo simbolinių ir romantiškų ideologijų, kurios sugriauna žmonių identitetą ir paverčia juos ideologinėmis mašinomis vykdančioms „instaliuotas programas“. Kai matai kažką negražaus ir šlykštaus, tai nenori su tuo susilieti, stengiesi atsiriboti, neišgyveni žavesio, emocinio pliūpsnio, noro veikti ir galbūt išlieki šiek tiek racionalus. Estetikai lieka tik žaidimai. Žaidimai su kuo? Su vaizdais, kuriuos tau nori įbrukti, jais tave paveikti. Jokio skirtumo, kas tai. Nesvarbu ar tai globalizmas, ar vietinis tradicionalizmas. Tai tik bandymas tave padaryti prognozuojamu ir valdomu. Žinoma, žaidybinėje, gražioje, apsimestinės tolerancijos formoje“.
Logiški ir alogiški parametrai: kur ir kokiose parodose buvo, kas apie tai rašė ir t. t. Jeigu yra tik estetika, tai jau ne estetika.
„Kas tada yra tas tikrasis menas? – pagalvojo jis, – tiesiog demokratiniai galios žaidimai. Biurokratinės institucijos, kurios sprendžia, kas yra tikrasis menas ir kas netikrasis menas. Grožio ir populiarumo kriterijų nėra, žmonių masės čia nieko nesprendžia. Sprendžia biurokratai, kurie vadovaujasi, mažiau ar daugiau, logiką pagrįstais parametrais, nusakančiais, kas yra menas. Pavyzdžiui, kiek buvo suorganizuota parodų, kas ir ką apie tai rašė, ar buvo parodos užsienyje ir t. t. Kriterijai nulemia ar tu būsi pripažintas menininku ar ne, kiek tu esi įžymus ar ne, ar tu gausi paramą projektams, ar ne. Projektai, tai ne meno kūriniai. Tai, ką daro šiuolaikiniai menininkai sunku pavadinti meno kūriniu. Tai daugiau meno projektai, meno objektai, bet ne meno kūriniai. Leonardo da Vinči irgi dirbo kaip projektų vadovas, gaudavo užsakymą ir su komanda jį darydavo. Gal menas buvo visada toks, projektinis? Tačiau dabar yra kitaip. Ką tai galėtų reikšti? Ko gero, kad atsiribojama nuo prieš tai buvusios istorijos. Išnykus turiniui, išnyksta ir kūrinys, lieka tuščias meno objektas ir tik jis turi meninę vertę, – jis pagalvojo, – reikia vairuoti, mintys
Mintys jo nepaliko: „Neįmanoma kontroliuoti minčių, kurios nėra nuslopintos meditacijos, mindfulness, relaksacijos ar autogeninės treniruotės; jos vis tiek sugrįžta. Išlieka klausimas: „Ką rinktis?“ Ar likti moderniu, veikiančiu, regioniniu, jausti ribas, koncentruotis, suprasti vietinę semantiką, atgaminti ir kurti vietinius naratyvus, būti lyrišku ir fatališku? Kur gyveni, tokiu ir tapk. Atsiduok Mitinio Žvėries globai. Ar tapti globaliu ir išnykti Gyvatės postmoderniuose platybėse, tapti rizomišku, paviršutinišku, antinaratyviniu, anarchistiniu, matriciniu?“
Artėjant prie darbo jis prisiminė akademinio gyvenimo psichopatologiją. „Kas yra būdinga ir akademiniam menui, t. y. visada būti mokiniu, visada būti hierarchijoje, paklusnume, pagarboje. Negalėjimas peršokti ir įveikti „mokytojo“ regalijų, vaidmenų, statusų, toks visada paklusnumas ir laukimas apdovanojimo už „gerą“ elgesį. Turi žaisti pagal taisykles, negali sukurti savo taisyklių, žaidi pagal tokias taisykles ir už tai gauni arba apdovanojimus, arba neigiamus impulsus. Esi saugus, esi sistemoje, niekas tavęs negali nuskriausti, bet ar to norisi? Kaip iš to ištrūkti? Kaip ištrūkti iš tų regioninių hierarchijų? Globalizuotis. Pasinerti į globalių medijų pasaulį ir ten kurti savo įvaizdžius bei meninius objektus, bei formuoti naujus memus“.
Žvilgtelėjęs į laikrodį, prisiminė „Visos naujovės atmetamos kaip nesąmonės, nors tai yra ne jų reikalas. Intelektualinės mados keičiasi greičiau nei spėji prisitaikyti. Viena iš priežasčių, kodėl reikia tai padaryti yra ta, kad mes niekada nepatiksime gyvam oponentui. Oponentas turi mirti, kad pradėtume patikti. Regioniniam oponentui niekada neįtiksi. Vienintelis būdas išeiti iš šio užburto rato – rasti globaliame pasaulyje savo fanus ir rėmėjus. Jie palaikys tik dėl asmeninių interesų, bet palaikys“.
Išlipęs iš mašinos jis nuėjo į kavinę, pasiėmė kavos kaip eilinis hipsteris. „Hipsteriai yra įdomūs. Jie sako, kokiu nereikia būti ir po to, kokiu reikia būti. Kur jų laisvė? Bet tai nesvarbu, pagalvojo jis, – svarbiau yra tai, kad norint tapti globaliu, reikia žinių ir įgūdžių, kurių pagalba tai galėtum padaryti. Gal visos pastangos bus tuščios ir bergždžios, gal niekam nebus įdomu, ką tu ruošiesi daryti. Intelektualinės ir meninės mados greitai keičiasi. Konceptai numiršta greičiau, nei jie tampa populiarūs. Kiekviename regione egzistuoja uždaros galios sistemos, kurios gali tiesiog neįsileisti į savo erdves. Kiek reikia pastangų, kad išeitum iš užburto rato? Sunku būti su vietiniu Mitiniu Žvėrimi, bet ne ką lengviau ir su Globalia Gyvate. Reikia kurti savo intelektualines madas ir konceptus. Reikia ištrūkti iš uždarų galios sistemų“.
„Sukurk savo filmų prodiusavimo kompaniją ir visada turėsi geriausius režisierius, scenarijus ir, žinoma, pagrindinius vaidmenis“.
Vėliau jis skrolindamas internetiniuose puslapiuose stabteli ties straipsniu apie tai, kad L. Dikaprijus, Bredas Pitas ir kiti žymūs aktoriai kuria savo filmų prodiusavimo kompanijas. Pagalvojo: „Nuostabus sprendimas, tokiu būdu tu gali pakviesti tau patinkančius režisierius, scenaristus, gali vaidinti visą likusį gyvenimą savo kompanijos prodiusuojamuose filmuose. Kitaip sakant, reikia pačiam save finansuoti, jeigu nori kažką gyvenime pasiekti. Ir tai sprendimas, kuris padeda pradėti veikti, bet neduoda galutinio atsakymo ar tai bus sėkminga“.
„Reikia plano, kaip tai padaryti. Sukurti veiksmų planą, o svarbiausia SWOT analizę; kaip be jos“, – nusišypsojo, išėjo į lauką, pasiėmė kavos ir šokoladinio torto gabaliuką artimiausioje kavinėje, kad apdovanotų save už naujas mintis.
Pirmas žingsnis – kokios yra galimybės ir pavojai vystyti menus globaliame pasaulyje, nesvarbu, dailė, muzika, teatras, kinas ir t. t.
Antras – kokie yra jo asmeniniai pliusai ir minusai tose srityse.
Pirmas dalykas, kurį jis suprato, tai, kad reikia atlikti globalių rinkų analizę, kas ir kaip ten vyksta. Antra, kad reikia išnaudoti esamas galimybes savo pliusų pagalba ir naikinant minusus, kurie dar yra jo patirtyje. Laikas buvo patogus, vasara, daugybė festivalių, renginių, meno workshopų ir t. t. Tai ką – į kelionę.
Pirmiausia reikėjo išspręsti daugybę klausimų: gauti pakvietimus į festivalius, antra – viešbučiai, bilietai, maršrutai, bet tai yra išsprendžiama jei gauni pagalbą iš šalies. Praėjus 2 savaitėms buvo aiškus mistinis meno patirčių maršrutas“.
„Jeigu nori kažką patirti, turi kažką pakeisti. Ko gero, pirmiausia kasdienybę, išeiti iš kasdieninės rutinos į kokį nors projektinį gyvenimą tam tikrą laiko tarpą. Pirmas žingsnis tai darant – kelionė. Anksčiau šamanai tai darydavo pasinerdami į ekstazinį šokį, vartodami haliucinogeninius grybus ir panašiai. Europinis žmogus į kelionę panyra ieškodamas kelionių po kultūrines vietas. Viduramžiais tai buvo kelionės po šventas vietas, vėliau aplankant įvairias gydyklas, dar vėliau metinės aristokratų kelionės, o mano atveju, – kaip mąstė jis, – kelionė po kultūrinius įvykius – tai dalyvavimas juose. Ar ta kelionė duos kažką naujo? Ko gero, taip, – mąstė jis toliau. Kaip mane tai pakeis? Koks aš grįšiu? Nežinau. O iš tikro, kur aš važiuoju? – klausia jis savęs, – Ko gero į lūkestį, kad gali rasti kažką naujo ir kitokio Europos kultūros sostinėse, nei tai yra mitinio Žvėries guolyje“.
„Paliekant kasdienybę atsiranda nerimas“, ¬– galvojo jis važiuodamas link oro uosto, – nerimas išnyko kai lėktuvas pakilo ir prasidėjo standartinės procedūros, stiuardesė pasakojo, ką daryti, jei lėktuvas pradėtų kristi. Po to buvo galima užsisakyti kavos, sumuštinių, saldumynų… Lėktuvo rutina…, – pagalvojo jis, – tik kiti algoritmai: nusileidimas, viešbutis, pirmieji užsiėmimai.
„Šiuolaikinis šokis niekaip negali tapti plačiai vartojamu reginiu“ – ši mintis jį persekiojo kiekvieną dieną Vienoje. Visada siaura šiuolaikinio šokio vartotojų grupė, kuri bando suprasti, kam jie yra reikalingi, tačiau norinčių mokytis šokti yra. Kam mokytis šiuolaikinio šokio, jei niekada negalėsi išgyventi kaip šokėjas, tau visada reikės mokyti kitus tam, kad apmokėtum sąskaitas? Šiuolaikinis šokis pastoviai mutuoja, kad patrauktų vis naujus ir naujus sekėjus. Šalia Martos Grejam, José Limón ir kitų technikų atsiranda gatvės šokio užsiėmimai ir t. t. Visada reikia būti madingais. Šiuolaikinis šokis visada pateikia kažkokias naujienas. Workshopo metu gali pasirinkti kelias technikas ir 7 dienas mėgautis savo kūno judesiais. Svarbiausia – tuo metu vyksta šokio festivalis, kuriame naujausi šokio pastatymai, kas labai populiaru Europoje. Įdomiausia, kad didžioji dauguma žmonių yra su pakvietimais; šokėjai ir choreografai žiūrėjo vieni į kitų pastatomus šokius. Žiūrovų nebuvo daug. Kaip jaučiasi šokėjai, kai jie žino, kad didžioji dauguma žiūrovų yra tie patys šokėjai? O svarbiausia, kaip jie jaučiasi, kai supranta, kad jų choreografinės repeticijos prakaitas niekam neįdomus. Bet tai dar nieko. Baisiausia, kai laisvu laiku lankaisi šiuolaikinio meno muziejuose, o jie tušti. Nuostabūs paveikslai, konstrukcijos, instaliacijos, bet be manęs ten nieko nėra, – prisiminė jis, – vienas kitas lankytojas. Kaip Viena gali būti tokia abejinga šiuolaikiniam menui ir angažuota klasikiniam menui: operai, baletui. Nors, – pagalvojau, – jie irgi turi problemų, nes vaikšto dešimtys apsirengusių klasikiniais XVII drabužiais pardavėjų, siūlančių bilietus į Vienos teatrų klasikinius pastatymus. Čia kaip tinklinis marketingas viešoje vietoje. Nors gerai tai, kad jie padaro pardavimus. Prisimenant Vieną, – pagalvojo jis, – nieko išskirtinio aš ten nepamačiau. Tiesiog abejingas miestas šiuolaikiniam menui ir kultūrai“.
„Kai iš Vienos jis skrido į Venecijos bienalę galvojo, kad viskas bus kitaip. Jau ten šiuolaikinis menas tai turėtų būti aukštumoje. O iš tikro teko susidurti su dvejomis Venecijomis. Viena – tai masinės rinkos turistai, vartojantys Marko Polo aikštę, apsipirkinėjantys brangiose parduotuvėse, rytais geriantys kavą lauko kavinėse, o vakarais valgantys picas ir makaronus. O kita Venecija – tai tie žmonės, kurie domisi šiuolaikiniu menu ir vaikšto su žemėlapiu po ekspozicijas, išbarstytas visame mieste. Su žemėlapiais – mažuma. Kiek teko su jais bendrauti – tai dažniausiai ne italai, o žmonės atvykę iš viso pasaulio, pavyzdžiui, meno kritikai, kolekcionieriai, mokslininkai, dailininkai, kuriems svarbu pamatyti naujausias tendencijas. Didžioji dauguma ekspozicijų buvo nuostabios ir įkvepiančios. Svarbiausia – buvo malonu, kad tais metais laimėjo Lietuvos atstovių ekspozicija. Tai buvo labai originalus sprendimas. Jų darbas buvo žymiai įdomesnis už kitų“.
„Venecijos bienalėje yra dar vienas nuostabus dalykas, kad kas savaitę vyksta įvairių menų užsiėmimai: teatro, šokio, architektūros ir panašiai, – jis prisiminė. – Tuo laiku vyko teatro savaitė, žiūrėjau spektaklius, dalyvavau dramaturgų konferencijoje. Ir… Nuostaba – nieko naujo nepamačiau. Klasikinis commedia dell’arte teatras, truputis žiauraus ir absurdo teatro elementų. Nieko naujo. Kodėl? Prisiminiau vieną pokalbį su italų dramaturgu, jis sakė, kad „Italijoje didžiulė korupcija. Jauni menininkai negali pastatyti nieko originalaus ir išskirtinio, nes jie neprileidžiami prie projektų, negali laimėti jokių konkursų ir statyti savo spektaklių. Dažniausiai italai važiuoja į užsienį, dažniausiai į Vokietiją, ten bando pastatyti pirmuosius spektaklius ir paskui, grįžę visa tai daro Italijoje“. Pagalvojau, kad čia nieko naujo – daugelyje šalių yra panaši situacija. Palikdamas Italiją pagalvojau, kad kažkas panašaus yra su Austrija. Rinkoje dominuoja klasikiniai pastatymai, o tuo, kas nauja ir avangardas domisi nedaug žmonių. Pagalvojau, kad sekantis maršrutas į Kopenhagą galbūt atskleis kitas šiuolaikinio meno egzistavimo puses“.
„Kopenhaga neapvylė. Daug šiuolaikinio meno centrų, jie pritraukia pakankamai daug lankytojų, bet reikia daug reklamos, geros kavinės, geros pagrindinės ekspozicijos, naujų ekspozicijų, renginių ir kita. Tada šiuolaikinis menas tampa įdomus, jis tampa labiau vartojamas, jungiamas su laisvalaikio praleidimu ir nišą realizuotis naujiems sumanymams. Nuostabus buvo Street Theatre festivalis Helsingiore ir Helsingborge, kur galima pamatyti daug netikėtų, įdomių darbų, bet didžiausio susidomėjimo sulaukė spektakliai vaikams ir klasikinio tipo spektakliai. Danijoje svarbu, kad teatras būtų suprantamas, linksmas ir kad būtų tuo pačiu galimybė vartoti maistą, gėrimus, būti visai šeimai, – prisiminė jis. Kas svarbiausia, tai Danijoje teatras atviras inovacijai, manau, kad kaip ir kitose šalyse komerciškai sėkmingas yra miuziklas, klasikinės pjesės ir pan. Vyksta daug projektų, kuriuose šiuolaikiniai Danijos menininkai gali save realizuoti. Svarbu, kad čia į sociumą orientuota šalis, leidžianti pasireikšti visiems ir nesukuria bereikalingos įtampos menininkų bendruomenei. Tai nereiškia, kad jos nėra, bet visi turi galimybę. Ten aš supratau, – pagalvojo jis, – kad reikia turėti komandą, jei nori kažką padaryti. O dabar į Londoną“.
„Londonas, Tate Modern galerija. Įėjimas į ją yra nemokamas. Gali nors ir kasdien eiti ir žiūrėti nuostabias kolekcijas, – jis manė, kad tai ypatingai svarbu. – Kiekvieną dieną pilną žmonių, niekur niekada nemačiau tiek žmonių šiuolaikinio meno galerijoje. Taip, kai kurios kolekcijos yra mokamos, bet visi pagrindiniai fondai yra atviri, o svarbiausia – vyksta daugybė renginių, performansų, workshopų, susitikimai su dailininkais, modernaus šokio vakarai, spektakliai ir t. t. Žinoma, yra visa infrastruktūra. Viskas komercializuota, bet prieinama.
Londone dominuoja klasikinis teatras. Net ir vaidinami postmodernioje formoje turi visus klasikinio teatro elementus. Visada turi būti ugnis, scena turi judėti, dekoracijos keistis ir t. t., tačiau jis yra komerciškai sėkmingas, daug privačių teatrų, kurie išlaiko save, yra, žinoma, ir grandų sistema, bet žiūrovų pakankamai daug, spektakliai kaip ir Amerikoje vyksta du kartus per dieną, dieną ir vakare ir pakankamai daug žiūrovų net ir darbo dienomis. Menininkui išgyventi yra pakankamai sunku, nes jis turi rūpintis pats savimi ir uždirbti pinigus Dalinai meno institucijas išlaiko vyriausybės mecenatai, bet jie turi būti ir komerciškai sėkmingi. Žiūrėdamas spektaklį jauti, kad tai gerai suręsti produktai masiniam vartotojui. Norisi pabrėžti, kad labai kokybiškas visų elementų atlikimas, pradedant dekoracijomis ir baigiant šokiu“.
„Atsisveikinus su Globalia Gyvate ir jos meninėmis mistinėmis kelionėmis pradedi suprasti kad Mitinio Žvėries egzistencija negali būti izoliuota, kad visada ją įtakojo švedų, vokiečių, rusų kultūros ir kad ji visada buvo europiniame kontekste su polinkiu atsiriboti ir sukurti kažką naujo. Jeigu esi kontekste, tai kaip sukurti kažką naujo? Žinant naujausias tendencijas, kaip jų nekartoti ir kurti kažką originalaus? Du atsakymai: pirmas, dalyvauti šiuolaikinio meno kūrime; antras – dalyvauti projektinėje veikloje ir ieškoti ryšio su šiuolaikinio Mitinio Žvėries egzistencijos arealu; trečia – kurti žmonių komandą, kurie nori tai daryti. O svarbiausia – sulaukti momento kai tai tampa poreikiu socialiniame savivaldybės kontekste. Kai vietos marketingas pradeda suprasti, kad jei ta teritorija nebus išskirtinė – ji tiesiog sunyks, kai negalima vadovautis senais mitais ir reikia kurti naujus, kai pradedama suprasti, kad mitai negali kartotis, jie turi būti surišti su artimesne istorija nei 400-500 metų atgal.
Ir tada pradedi dalyvauti ir veikti, rašyti su komanda projektus. Ir tai nėra taip lengva. Todėl, kad reikia suprasti ir suvokti tai, kas yra svarbu ir ko reikia projekto vadovams, o svarbiausia – prisiimti atsakomybę už tai, kas bus įgyvendinama. Atsakomybė ir pirmieji veiksmai parodo, kad galima daryti naujus ir išskirtinius dalykus ir kad nereikia abejoti ar gali tai padaryti. Sėkmė gimdo sėkmę, – pagalvojo jis“.
„Svarbiausias sprendimas – atsiverti žmonėms, kūrėjams, profesionalams, mėgėjams ir priimti žaidimo taisykles. Laikantis taisyklių yra galimybė laimėti visiems. Svarbu turėti originalią idėją, daug idėjų, kurias nori realizuoti šiuolaikiniame kontekste. Svarbiausia – tiesiog sėdėti ir rašyti, rašyti ir taisyti ir nesiskųsti, kad tau sunku. Išgirsti ir suprasti pastabas ir perrašinėti, perrašinėti ir dar kartą perrašinėti, kaip ir bet kurį tekstinį kūrinį. Atkaklumas ir kantrybė – tai yra šiuolaikinio meno esmė, – pagalvojo jis ir nusišypsojo. Šiuolaikinėje visuomenėje niekas nenori kentėti; visi nori paprastai ir lengvai. Todėl turintys kantrybės ir atkaklumo gali pasiekti ko nori“.
„Rašant tekstą labai svarbu, kad komanda besiginčydama ir aptarinėdama išliktų vieninga siekiant tikslo. Negalima kritikuoti ir vertinti vienas kito, reikia prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta tam, kad darbas būtų atliktas iki pabaigos. Labai svarbu turėti žmones, kurie gali ne tik sugeneruoti idėją, bet ir paversti ją pakankamai išbaigtu tekstu. Visi yra reikalingi, visi gali prisidėti ir daryti tai, ko reikia“.
„Pridavimas ir aptarimas projekto – tai didžiausias nerimas, tai kaip meno kūrinio pristatymas vertintojams, labai norisi patikti, labai norisi įtikinti, nugalėti, priklausyti ir kas įdomiausia – ne pinigai svarbiausia, bet pripažinimas tų idėjų, kurias tu parašei, – galvojo jis valgydamas sumuštinį su „Nutella“, balta kava. „Pakepta balta duona ir „Nutella“. Kas gali būti skaniau?“.
„Ir kai laimi, kai pasako, kad bus finansuojama ir kad idėjos yra įdomios – tai įvertinamas visų žmonių darbo įgyvendinant pirminius sumanymus, išplečiant juos. Šiuolaikinis menas yra nuostabus, jis sudaro sąlygas įtraukti daugybę žmonių į jo kūrimą ir ne tik į jo žiūrėjimą. Atsiranda daugybė galimybių įtraukti žiūrovus, kur žiūrovas ir tampa pagrindiniu dalyviu. Šiuolaikinis menas gali atsirasti visur – jūsų kieme, mane, laiptinėje, įstaigoje ir t. t. Jau nekalbant apie internetinę erdvę ir tai yra labai svarbu, nes tai realiai keičia žmogaus egzistenciją, žmogus prisipildo šiuolaikinio meno tuštumos, o žmonės šiuolaikiniam menui suteikia savo emocionalumą ir papildo jo racionalumą. Tai kaip naujas grįžimas į emocionalumą ir metamodernizmą, kai racionalumas ir emocinis užsipildymas gali atsirasti vienu metu ir sukelti racionalius emocijų pliūpsnius, postmistinius potyrius, neprarandant racionalaus mąstymo“.
Apmąstymai tęsėsi toliau – „Metafizika ir dialektika niekur nedingsta. Neigimo-neigimo dėsnis gali pasireikšti bet kuriuo momentu. Pandemija, virusas iš dalies bando sustabdyti pakilusią bangą kaip bangolaužis. Galima sustoti ir pasiduoti, o galima bandyti bangolaužį apeiti – nesustoti ir kurti, demonstruoti savo kūrybą. Kai pilna izoliacija, lieka galimybė kalbėtis internete, šokti, dainuoti žmonių kiemuose, suteikiant jiems viltį ir pozityvius išgyvenimus nestabilioje aplinkoje. Galima užpildyti menu sustojusį miestą. Ir šis išbandymas tik padeda dar geriau suvokti meno etines, estetines ir pažintines galias, todėl Kantas, ko gero, yra labiau teisus nei Hegelis. Menas, estetika pažįsta pasaulį kitaip, perkurdamas jį ir sukurdamas naujas nenatūralias, vietines Mitines Žvėries egzistencijos vietas. Sukuria naujas teritorijas, kuriose gali egzistuoti menas ir formuoti jose kitokius gyvenimo ritualus ir etines normas. Net ir negražus grožis yra grožis griaunantis gyvenimo rutiną ir pilkumą. Ir jokie 50 pilkumo atspalvių negali būti išmesti, nes jie ir sukuria Mitinio Žvėries spalvingumą“.
„Tačiau šiuolaikiniai menininkai neapsiriboja tik modernaus meno pilkumu, rudumu ir juodumu. Jie kuria naujus stilius, tokius kaip makskolorizmas, kritinis popartas, postprimityvizmas ir kt., kurių pagalba bando išreikšti šiuolaikinio Mitinio Žvėries anatomiją globalaus pasaulio kontekste. Globali Gyvatė nėra Mitinio Žvėries priešas, ji yra antropomorfinės ekosistemos sudėtinė dalis, kuri priverčia Mitinį Žvėrį tobulėti, kad išliktų ir plėstų savo egzistencijos arealą. Mitinio Žvėries ir Globalios Gyvatės dialektinis ryšys sukuria galimybes atsirasti kažkam naujesniam, tobulesniam nei buvo prieš tai. Kas tai bus? Jūs jį sukursite ir pamatysite“.
Hava Nagila
– Natanai, užkurk laužą. Laikas pradėti švęsti Lag-Baomer šventę.
– Gerai, Rachele. Tuoj.
– Man kilo mintis!
– Kokia tau kilo mintis, Ida?
– Rachele, o jeigu vėl visi susitiktume čia, sode, švęsti Sukoto šventės?
– Gera idėja!
– Pasistatytume palapinę!
– Taip, Ieva!
– Visi keturi atsineštume skirtingus augalus puokštėms kurti!
– Ach! Gerai sugalvojai, Natanai!
– Natanai, tu atsinešk gluosnio šaką.
– Gerai! Kaip tik prie mano namų auga!
– Puiku! O aš atsinešiu finikinės palmės šakelę. Tėtis atsigabeno šį augalą į mūsų oranžeriją, tikiuosi labai nesupyks, jei nusiskinsiu.
– Rachele, o tu jam nieko nesakyk!
– Ne. Geriau paklausiu, ar galima.
– O jei neduos?
– Manau, kad susitarsim.
– Na, elkis, kaip išmanai.
– Tada aš nuskinsiu mirtų!
– Gerai, Ieva!
– O tu, Ida, atsinešk citroną.
– Kas man belieka…
– Kaip gražiai atšvęsim šventę! Man taip patinka, kad visi kartu švenčiame šias mūsų tradicines šventes!
– Ir man patinka, Ieva!
– Ir man!
– Aš taip pat labai džiaugiuosi. Tai galėtų tapti mūsų tradicija!
– Taip, bet tėvai…
– Tu, teisi. Reikia skirti ir jiems dėmesio.
– O jeigu pasikviestume tėvus kartu?
– Eik, tu! Neįdomu!
– Aš prie tėvų net nesikeikiu, kaip aš galėsiu atsipalaiduoti?
– Tu ir taip nesikeiki. Ką čia šneki?
– Na, supratote, ką norėjau pasakyti…
– Na, taip, ne kokia mintis, išties…
*** Kol merginos šnekučiavosi terasoje, Natanas kūrė ugnį. ***
– Laužas įsidegė. Kur baklažanai?
– Dar juos reikia supjaustyti.
– Kaip pasiilgau kebabų!
– Turime ir jų.
– Nuostabu!
– Dar turime bulvių. Gaminsime salotas!
– Ir pitų yra!
– Laukia smagus vakarėlis!
– Tau visada vakarėlis, Ida!
– Oi, juk būtų kitaip neįdomu gyventi!
– Gal kas nors norite apsikirpti?
– Oi, ne, Ieva! Kai anąkart nusikirpau savo rusvas garbanas, dar iki šiol neataugo.
– Aš taip pat nenoriu kirptis, bet paklausk Natano?
– Natanai, gal norėtum apsikirpti?
– Gerai. Nukirpk man plaukus, Ievute.
– Neturite ką veikti! Linksminkitės! Vakarėlis!
– Na, gerai. Kitą kartą.
– Ida, padainuok mums.
– Taip, Ida, padainuok!
– Maestro, muzika!
*** ,, Ha-va Na-gi-la! Ha-va na-gi-la! …" ***
– Bravo! …
– Rachele, pašok, su manimi!
*** Kol Rachelė šoko su Ieva, Ida dainavo tradicinę žydų folkloro dainą, o Natanas griežė smuiku, laužas liepsnojo, aplinką užliejo gardus keptų baklažanų aromatas. ***
– Oi! Pavargau.
– Taip smagiai padūkome!
– Ida, tu labai gražiai dainuoji.
– Ačiū, pusbroli!
– Jūs visi tokie talentingi!
– Matyt, tai giminės bruožas… (sukikeno Ieva)
– Jūs nepatikėsite, ką aš jums papasakosiu…
– Palauk mažumėlę! Įdėsiu baklažanų salotų.
– Gal galėtum paduoti pitą?
– Štai!
– Na, gerai. Klausykite, ką aš jums papasakosiu. Anądien, kol laukiau vizito pas ponią Chają, vaikštinėjau parke, prie funikulieriaus.
– Eik tu, sau! Vaikštinėjai parke… Kaip neįtikėtina!
– Natanai, nesijuok! Aš dar tik pradedu!
– Ša! Pasakok…
– Vaikštinėdama parke radau paliktus užrašus…
– Jau darosi įdomu…
– Ten buvo poezija.
– Dievinu poeziją!
– Žinau, Rachele, tau patiktų!
– Juos parašė Raišas poetas.
– A-a! Raišas poetas! Turėjo būti kažkas gražaus!
– Taip, tai buvo meilės istorija. Nelaiminga meilės istorija…
– Oho! Čia tai bent!
– Bet keisčiausia buvo tai, kad meilės istorija buvo skirta vyrui…
– Ką?!
– Gal tu kažką ne taip supratai?
– Ne, aš gerai atsimenu. Raišas poetas parašė nelaimingą meilės istoriją vyrui.
– Ach! Kaip romantiška…
– Ką čia nusišneki?!
– Ieva, nesuprantu kas tau čia romantiško. Dviejų vyrų meilė vienas kitam neįmanoma.
– Tiesą sakant, įmanoma.
– Ką turi omeny, Rachele?
– Daktaras Abelis pažįsta profesorių iš Prancūzijos. Jis buvo atvykęs vizitui į Kauną.
– Ir ką?
– Tas profesorius minėjo, kad Paryžiuje pripažįstama vienos lyties meilė kitam asmeniui. Ir už tai negresia jokios bausmės.
– Kaip keista.
– Raišas poetas yra menininkas. Nežinia, ką jis iš tiesų turėjo omeny rašydamas tą kūrinį. Bet jeigu tai išties yra vyro meilės istorija kitam vyrui, tuomet, aš pritariu Ievai. Nes aš manau, kad visi gali mylėti, nesvarbu, kokia yra žmogaus lytis ar seksualinė orientacija.
– Rachele, tu iš mūsų protingiausia. Daugiausia skaitai ir mokaisi. Jeigu tu pritari tokiai meilei, aš pritariu tuo labiau, nes esu menininkė. O laisvė menininkui yra kaip oras!
– Natanai, o ką tu manai?
– Na, aš groju smuiku, bet neturiu nuomonės šia tema. Manęs tai neliečia. Jeigu Raišas poetas yra toks, tai galbūt dabar paaiškėjo, kodėl jis save vadina ,,Raišu" poetu.
– Tiksliai! Jis gi vengė šia tema kalbėti!
– Metas žaidimams!
*** Ida, Ieva, Natanas ir Rachelė nubėgo ant vejos žaisti kamuoliu. Kol jie žaidė, laužo liepsna tyliai ruseno, primindama, šilto gegužės vakaro pokalbius gamtos apsuptyje. ***
,,Hava Nagila" pasakojimą sukūrė ir padovanojo Kipras Marcalis
Žvėris be Kaukės
Žvėris, jau vien pagal apibrėžimą, yra pabaisa, kurios reikia bijoti. Jis tūno šešėliuose ir galanda savo smailius dantis, stebėdamas gležnus siluetus, judančius siauriomis Kauno senamiesčio gatvelėmis… Jo ilgas, perbalęs, glitus liežuvis galėtų tris kartus apjuosti žmogui kaklą, kol jis susigribtų, kas vyksta, ir vargais negalais išspaustų nuogąstingą: „Aaaaa!“ Jo uolienomis ir žvyru padengta oda – šiurkšti, bet gliti kaip samanos, dengiančios Nemuno pakrantės akmenis, ir šalta, kaip stingdančio vėjo gūsio prisilietimas prie paraudusių skruostų sausį… Jei kada nors pamatytumėte šį sutverimą, kraujas iš skruostų išnyktų per akimirką ir jūs liktumėte kalenti dantimis iš siaubo. Jo dantys – smailūs lyg gyvatės, o akys… akys jau tiek matė, kad kiekvienas žmogus ar sutvėrimas bent akimirkai prikaustantis jų dėmesį tėra taškelis istorijoje, kuris jau dabar sekundė po sekundės tirpsta žvėriui iš atminties… Taip, koks siaubingas pabaisa….Žiaurus, slėpingas, šaltakraujis ir, iš tiesų, visoks koks… juk žmonės taip mėgsta įsivaizduoti baisybes, kylančias iš pačių fantazijos gelmių…įsivaizduoti kažką, ko nei pažįsta, nei savo akimis matė… Štai, koks buvo tas kauno žvėris – vaizduotės vaisius, kuris netrukdomai formavosi šimtmečius. Pabaisa, kaip žmonės jį vadino, kuris keičia formas ir juda greičiau nei žuvys Nemune. Praeities sutvėrimas, kuris niekur nenori iškeliauti….ech, kiek nedaug tiesos žmonės žinojo, ir kiek mažai jiems iš tiesų rupėjo – kas yra Kauno žvėris… Vis dėlto, 2020-ųjų metų pavasarį, žvėris nusprendė išeiti „pasižmonėti“…
Jo sprendimas buvo ne ką keistesnis už susidariusią situaciją. Į pabaigą einant 2019-iesiems, po skirtingus pasaulio kampelius ėmė sklisti siaubingas virusas. Lietuvos sienas jis pasiekė vos po kelių mėnesių. Kovo 16tą dieną Kaunas, ir visa Lietuva, paskelbė karantiną. Žmonės šimtais užraktų užrakino duris nuo pasaulio, o kiti net ir langines užsklendė. Miestas ėmė panašėti į dykumą vidurnaktį – tuščias ir slėpingas. Net Kauno žvėris sunerimo… o jis juk visada būdavo vienas – slėpdavosi vidury laukinėmis gėlėmis žydinčių beribių pievų, tūnodavo pačiame Nemuno dugne ar įsikabarodavo į bene saulę liečiančias ąžuolų šakas. Kaunas visada būdavo perpildytas paauglių mergaičių lyg varnaitės klegančių apie naujausias paskalas šalia „Žalgirio“ arenos, kol margaspalviais nagais padabintose rankose rasodavo kavos glotnučių puodeliai. Jaunuoliai su riedučiais ar dviračiais išriedėdavo į gatves, o giminės ir artimieji prie Kauno rotušės linkėdami jauniesiems amžinos meilės ir „derlingų metų“ keldavo į dangų šampano taures… Dabar, kaip nebūtų keista, mieste viešpatavo tyla.
Žvėris nusprendė išvilkti savo žvynuotą uodegą, ir viską, kas prie jos pritvirtinta, laukan ir apsidairyti. Žinoma, dvejonių buvo ne viena… Pirmą kartą, kai jis nusprendė išnirti iš vandens, kur tuomet slėpėsi įsirengęs savo guolį, jis sutiko ir įsimylėjo merginą vardu Eglė. Kadangi buvo svetimšalis, svetimas pačia prigimtimi…Eglės tėvai nesutiko jo svetingai. Lyg būtų maža, jo meilės istorija ištepliojo ir iškeverzojo dešimtis vaikų literatūros puslapių… Žilvinu tada jį visi vadino. Sekantį kartą jis įsirengė mažą slėptuvę Nemuno ir Neries santakoje… karts nuo karto jis iškišdavo savo masyvų snukį ir paukštelio balsu čiulbėdavo apie nelaimingą meilę… neilgai trukus, santakos link pasileido įsimylėjelių poros. Visi norėjo išgirsti tas slėpingo bardo dainas ir prisiekti amžiną meilę. Žvynuotam dainoriui jie jau per gerklę ėmė lįsti, o į gerklę jų grūsti nesinorėjo, todėl jis ir vėl paliko savo namus. Dabar, ir tik dabar, pirmą kartą per kone 230 metų, žvėris išlindo iš savo slėptuvės…
Visi slėpėsi po kaukėmis. Slėpėsi ne ką prasčiau nei žvėris… tiek daug metų. Tačiau ore tvyrojo ne tik baimė ar įtampa, ne… „Oras kažkoks ne toks,“ – mąstė žvėris. – „Serga oras.“ Savo plačiomis šnervėmis žvėris užuodė virusą, atimantį iš žmonių ne tik viltį, bet ir sveikatą… Todėl, širdyje būdamas tyresnis už tą patį vandenį, kuriame slėpėsi, jis nusprendė padėti kauniečiams. Kiekvieną rytą pabaisa-o-gal-ir-nepabaisa slinkdavo savo gimtojo miesto gatvėmis ir į beribius nasrus siurbdavo virusu užterštą orą. Jis užtruko nei daug nei mažai – pusantro mėnesio, kol išvalė visą orą Kaune. Ir kai tik žvynuotas didvyris baigė savo darbą, į gatvės vienas paskui kitą sugrįžo žmonės. Iš pradžių pamažų, o paskui visi iš karto. Miestas vėl buvo pilnas gyvybės ir džiaugsmo. Ir niekas, visiškai niekas, nežinojo, kad tai įvyko Kauno žvėries dėka, nes jis grūmėsi su Lietuvą užgriuvusiomis negandomis. Galbūt niekam ir nereikia žinoti? Tegul ilsisi žvėris…draugas… Kauno sergėtojas.
Kaip Kauno žvėris išsprendė gyvybės ir mirties klausimą
– Tu manęs neišmeti, aš pats išeinu pas Audrą, savo noru, girdi! – sušuko Mildas belsdamas į laukujes dviaukščio namo duris, pro kurias ką tik buvo išspirtas.
– Tu man nenurodinėsi kaip gyvent, šlykšti boba! – plūdosi jis. – Bent daiktus atiduok, kailinius, juk šalta, kad tave kur buožgalvio liekana sutrauktų!
Staiga atsidarė langinės antrame aukšte ir pasirodė šviesiaplaukė, susivėlusi lyg kregždės lizdas, merginos galva.
– Tu, Mildai, esi šūdas, o tavo kailinius aš patiesiau Šaučiukui miegoti.
– Mano kailinius… Šaučiukui? – Mildo akys išsprogo, raudonis išmušė veidą. – Aš pasmaugsiu plikom rankom tą tavo šuns išgamą jei jis prie mano kailinukų prisilies, girdi? Girdi, Marcele? Savo rankom paimsiu jam už kiaušinių ir nusmaugsiu bjaury…
Mildo tiradą nutraukė batas, kuris atsitrenkęs į raudoną Mildo veidą šleptelėjo gerąja puse ant grindinio purvo.
– Dink iš čia, kol nepaleidau ko sunkesnio! – sušuko Marcelė ir dingo lange. Tikriausiai skubėjo rasti ko sunkesnio.
– Kaip tu drįsti! Čia gi mano batas… – Mildas pakėlė batą nuo grindinio. Nereikėjo jam, gyvenant pas Marcelę, lįsti prie jos pusseserės Audronės. Tikrai nereikėjo, mąstė Mildas. Deja, jis buvo girtuoklis ir nemokėjo valdytis – pamatęs gražią mergą tuoj turėjo pakirkint, maža kas, gal ims ir duos. Mildas vadovavosi senu posakiu – arba duos arba ne, šansai tokie patys, o jei nebandysi tai ir negausi. Tiesa, niekas jam nieko nedavė, o Audronė ne tik nedavė, bet ir išplepėjo viską Marcelei. Tai bent pekla, mąstė Mildas stovėdamas basas vienais marškiniais ant mėšlino gatvės grindinio. Staiga ėmė pliaupti lietus.
– Šūdas, – tyliai nusikeikė Mildas.
– Šūdas esi tu ir tavo nerimstantis tarpukojis, – pasigirdo Marcelės atsakymas. Netrukus šalia Mildo nukrito ir antras jo batas. – Pasiimk ir kad daugiau tavęs nematyčiau. O kailinukus pasilieku. Šaučiukui.
Mildas nebepakėlė akių. Pakėlė tik savo antrą batą ir basas nuslinko skersgatviu tolyn, galvodamas, kad visos bobos yra blogis ir nuo šiol jis duosis tik su vyrais. Ir nebūtų jis smaugęs Marcelės Šaučiuko. Šunis jis mylėjo, buvo jis žmogus geros širdies, tik kažko nesisekė jam siaubingai.
Taip ir būtų pasibaigusi šita istorija, o Mildas būtų pragėręs visą savo gyvenimą su vyrais kur nors tarpuvartėje, jei tuo metu pro šalį nebūtų bėgęs Kauno Žvėris. Jam reikėjo savanorio. Reikėjo greitai, todėl Žvėris visiškai neketino ieškoti tikro savanorio, ketino čiupti pirmą pasitaikiusį. Deja smarkiai lijo ir jokio žmogaus aplinkui nesimatė. Kaip tyčia. Kai nereikia – pilnas miestas įvairių žmogystų, o dabar tuščia lyg prasto medžiotojo lėkštėje. Ir štai, staiga visomis septyniomis savo akimis galiūnas išvydo mėšlinu grindiniu svyruojantį Mildą.
– Šok man ant kupros ir varom, – paragino žvėris, – paaiškinsiu vėliau.
Mildas sustojo. Pažiūrėjo į žvėrį, pažiūrėjo į savo basas kojas ir ėmė isteriškai juoktis. „Smegenis sutrenkiau“, galvojo jis, „tas batas gerokai smarkiau užvažiavo nei maniau“. Tuo tarpu Žvėris suprato, kad nieko gero čia nebus, staigiai čiupo vyrą į glėbį ir milžiniškais šuoliais pasileido tolimojo miesto pakraščio link. Lėkė kaip žaibas, lyg kažkas degtų, lyg kažkieno gyvybei grėstų pavojus. Po penkių minučių pastatė vis dar besijuokiantį Mildą ant žemės ir tarė:
– Susiimk arba aš tave suėsiu, kaip Kauną myliu, aš tikrai tave suėsiu jei tu dabar pat nesusiimsi, girtuokli tu sumautas.
Mildas susiėmė. Jis jau nebebuvo tikras, kad čia smegenų sutrenkimo pasekmė, todėl šiaip ne taip susitvardė:
– Ko… ką? Kas čia dedasi?
– Šaunuolis! – pliaukštelėjo jam per petį Žvėris taip, kad Mildas vos nesusmigo į grindinį, – Jergau, aš atsiprašau. Nieko, gyvensi. Jei man padėsi. Žiūrėk, matai skylę tą?
Galiūnas pamojo link mažo urvelio gatvės grindinio pakraštyje. Aplink upeliais tekėjo lietaus vanduo, bet urvelį dar buvo galima įžiūrėti.
– Matau, – patvirtino vyras.
– Kišk ranką ten.
– Ką?
– Kišk ranką ten, sakau. Paskubėk.
– Kodėl?
– Viskas, viskas. Aš nebegaliu su tavim. Aš skaičuoju iki trijų ir suėdu tave. Man jau viskas, bloga nuo tavęs ir tavo atsikalbinėjimų. Vienas…
Mildas iškėlė rankas lyg gindamasis:
– Gerai gerai!– sušuko jis. – Kišu.
Vyras atsiklaupė ant kelių, paklusniai įkišo ranką į urvelį ir klausiamai pažvelgė į Žvėrį.
– Giliau, – suurzgė Žvėris.
Jis sukišo ranką iki pat alkūnės ir staiga vyro veidas persimainė.
– Kas ten yra? Jergau, ten kažkieno kailis, – sumišęs lemeno Mildas.
– Trauk jį lauk.
– Ką?
– Trauk jį lauk, kol nepaskendo! Gi tuoj užsipildys vandeniu urvas!
– Negaliu, nepratelpa… – Mildas pasimuistė, pasuko ranką į vieną pusę, pasuko į kitą ir staiga ištraukė.
Pamatęs ką laiko, vos neišmetė ant žemės, bet susitvardė.
– Kas čia per šūdas? – sumurmėjo jis žvelgdamas į delne gulinčią pailgą kailėtą būtybę didelėmis išsprogusiomis akimis. Atrodė lyg žalčio ir katino mišinys, kuriam kažkas dar pritvirtino snapą ir sparnus.
– Čia ne šūdas, – atsiduso Žvėris. – čia aitvaras. Aitvaro jauniklis.
– Aitvaras? Čia aitvaras? Magiškas turtus nešantis aitvaras!? – negalėjo patikėti Mildas.
– Tas pats. Tik kažkodėl užstrigo urvelyje, o prasidėjus lietui nebegalėjo išlįsti. Išgirdau jo šauksmą, bet na… pažiūrėk tu į mane, mano ten net pirštas į tą skylę nebūtų tilpęs, todėl ieškojau pagalbos, bet kaip tyčia per lietų anei vieno žmogaus visam mieste… ir staiga pasirodei tu.
– Ir išgelbėjau aitvarą.
– Ir išgelbėjai aitvarą.
– Turtus nešantį?
– Dar ir kokius! Auginsi jį? – paklausė Žvėris?
– Auginsiu? Aš? – nesuprato Mildas.
– Na taip, tu jį išgelbėjai, o ne aš. Beje, pas mane ten Požemiuose tiek turtų, kad vienas aitvaras nieko nepakeistų.
– Ką man… kaip man jį maitinti? Prižiūrėti?
– Ką turi tą ir duok, nėra jie išrankūs. Pernai buvo pas mane įsiveisę tunelyje, tai surijo tuščias midaus bačkas, vietoj jų aukso kalnus prikrovė, lyg man trūktų jo… – nugrimzdo Žvėris į prisiminimus, – Tai gerai, lik sveikas tada, ačiū, kad padėjai.
Taip taręs Kauno Žvėris apsisuko ir keliais šuoliais dingo iš akiračio.
Tą vakarą Mildas parsinešė aitvarą namo, labai juo rūpinosi ir prižiūrėjo. Po kurio laiko Mildas tapo gerbiamas visuomenės narys, turtingas ir dosnus filantropas. Miestelėnams rodėsi, kad pono Mildo pinigai niekada nesibaigs, o kad jis kadaise buvo bėdžius girtuoklis, rodos, niekas neprisiminė, visi jį labai mylėjo ir gerbė. Na… gal ne visai visi.
Visi, išskyrus Marcelę.
Teksto autorius: Rokas Mikutis
Nutikimas (Kaip Kauno Žvėris kovoja su negandomis?)
Saulė buvo jau besugrįžtanti ir beveik lygiavosi su naktimi, kurios pakraščius dar vietomis kando šaltas vėjapūtys. Paukščiai neramiai raižė padangę virš bundančio miesto, o garsiausiai iš jų gargaliavo kovų choras. Užuot lesioję žmonių išmestų pakuočių kertelėse įstrigusias maisto liekanas, jie suko ratus virš sujudimo Nemuno viraže ties senąja prieplauka.
– Perkūnas tuos paukščius, – apsimiegojusiu balsu sušnypštė bundantis žvėris, miegojęs po Didžiojo Vytauto didžiuoju tiltu. Galbūt jau ir buvo laikas keltis, tačiau dar taip norėjosi tų paskutiniųjų desertinių sapno sekundžių. Rąžydamasis prislinko prie upės, įmerkė savo gauruotą fizionomiją į atvaizdą vandenyje ir stipriai pasukiojo galvą norėdamas dantis nuvalyti smėliu iš dugno.
Žvėris atkreipė dėmesį, kad maudynės buvo šiltesnės nei įprastai, galbūt pavasaris jau bus įsibridęs aukštupy. Tačiau tai nebuvo vienintelis dėmesį patraukęs dalykas. Akys suvedė žvilgsnį ties tiltu ir jo stikline kopija vandenyje. Būtų galima ieškoti skirtumų ir jų nerasti, tačiau jie radosi iš tolumos atsklidus ratilų bangai. Jas skleidė netoliese besitaškančios žuvys.
– Ei, gerbiamosios ir džentelmenai, galbūt teiksitės viešumoje nedemonstruoti savo neršto nuogybių, suraskit tam atokesnį užutėkį, – kreipėsi į žuvis žvėris.
– Ne linksmybės mums uodegoj, o egzistencinis sunkumas, kuris netikėtai užėjo. Visuotiniame suplaukime bandom, kad ir be kojų, įminti mįslę.
Žvėris susidomėjo ir atsiyrė arčiau.
– Dėstykit, klausau pastatęs ausis.
-Matai, šiąnakt nutiko keistas reiškinys. Sustojo mūsų gyvenimas, o tiksliau nustojo tekėti upės. Šią informaciją patvirtino ir pusbrolis iš Neries, ir netgi senas pažįstamas iš už miesto marių, su kuriuo jaunystėje sliekus nuo kabliukų vogdavom. Jais aš tikrai pasitikiu. Noriu pasakyti, kad upei sustojus didžioji mūsų populiacijos dalis praras motyvaciją judėti į priekį, nes upė juk taip gerai nešdavo pirmyn. Dabar viskas bus kitaip.
Žvėris susimąstė ir paskendo minčių galybėje…kaip tai galėjo nutikti? Kas užsuko kranelį? Kaip reikės praustis ir gerti užsistovėjusį vandenį? Ką aš galiu dėl to padaryti?
Staiga jam šovė žvali mintis.
-Plauksiu prie upės ištakų, juk ten turėčiau rasti atsakymus.
Nieko nelaukusi smalsi būtybė leidosi į kelionę iš taško B į tašką A. Matematiniai uždaviniai diktuojantys sąlygas apie kelionę upe prieš srovę, kai srovės greitis yra x, nebeteko prasmės, nes liko tik apytikslis kelias – s, pakankamai sveikas žvėris – ž, jo greitis – v ir neapibrėžtas laikas – t.
Kelionėje sutikti gyvūnai buvo sutrikę bei pametę kryptį, vandens augalai ir tie nebežinojo į kurią pusę besvirti. Kitos dienos vakare ištakos buvo pasiektos.
Didžiausios nuostabos apimtas žvėris negalėjo patikėti savo žvitriom akim. Šaltiniuotas ir pilnas gyvybės Nemunas tryško iš žemės gelmių, niekas jam kranelio neužsuko ir niekas kamščiu neužkimšo. Grįžo žvėris į Kauną su dideliu pagreičiu bangų nešamas. Žuvys vis dar diskutavo ir kėlė purslus kai keliauninkas įsirėžė į „žuvienę“.
– Mano mielosios ir brangieji, turiu jums gerą ir blogą žinią. Kurią norite išgirsti pirmiau?
– Iš eilės, prašytume, – atitokusios supokšėjo žuvys.
– Taigi, – tęsė žvėris. – Geroji žinia yra ta, kad viskas yra gerai… o blogosios žinios nėra…
Yra tik blogas mąstymas ir tų miniatiūrinių, į priekį trykštančių srovelių, kurios sudaro didelį postūmį, nepajautimas. Nusibraukite kurkulus nuo akių ir pamatykite teigiamus pokyčius. Jeigu nematote, sukurkite juos. Jeigu neneša viena upė, leiskitės į kitos paieškas. Jeigu trūksta iššūkių, nerkite prieš srovę ir išnerkite naujiems įkvėpimams. Atplaukus negandai, pasidomėkit, iš kur ji ir jeigu nepavyksta jos apiplaukti, skandinkit ją…
Pasakojimo autorius: Tautvydas Vidugiris
Žvėriškoji empatija
Ji buvo vadinama žvėrimi, nes buvo žvėriškai empatiška. Iš lūpų į lūpas tarp miestiečių keliavę pasakojimai ją apipynė legendomis ir mistika.
Dar pamenu, sena močiutė pasakojo, kad kartą, jos vaikystėje, šaltą žiemą, kai šeima pokariu jau neturėjo nei ugnies, nei malkų, tėčiui grįžtant iš parko su glėbeliu drėgnų šapalių, kažkas patyliukais prasmuko vidun. Niekieno nepastebėta, apsukusi porą ratų aplink krosnį užkūrė didžiulę ugnį joje ir taip pat nemačia išsmuko laukan.
Dar viena moteris pasakojo jau neturėjusi kuo vaikus maitinti. O štai vieną rytą prie durų radusi kiškenos kupstą sukrautą ir keistas pėdas sniege tolstančias lyg kiaurai per vartelius.
Vyrai sakė matę kaip iš Nemuno vaiką kažkas išgelbėjo. Lyg ūdra ugnine uodega, o gal gi ir lapė.
Daug žmonės kalbėjo. Bandė kviesti į savo namus. Ir pieno, mėsos, ir pyrago palikdavo prie slenksčio, bet meilės žmonėms negalima sugauti ir uždaryti tik sau.
Pasakojimo autorė: Ieva
Kaip Kauno Žvėris kovoja su negandomis? (Lorelei)
Saulė jau pasislėpė už horizonto ir tankus miškas paskendo tamsoje. Tik tyliai šnibždėjosi tarpusavy lapai. Miške girdėjosi žolės šlamesys, atrodė lyg kažkas stengiasi labai tyliai eiti. Einančius šešėlius lydėjo tik mėnulio šviesa, sklaidanti tamsą. Jos priėjo prie sužaliavusio tvenkinio. Tai moterys su ilgais tamsiais plaukais ir rūtų vainikais, vilkinčios tik lengvą pusiau skaidrų lininį apsiaustą. Jos sustojo ratu ir sūpuodamos pradėjo šokti ir dainuoti. Jų judesiai ir svyravimai priminė, lyg kojos šoktų ant dužusio stiklo, nes tik vos vos lietė žemę. Tyliai, beveik šnibždant, jos dainavo apie tamsos išganymą ir baigė fraze: „Užmik ir neprabusk“. Ritualas prasitęsė neilgai, nes medžiotojai jau žinojo, jog šią akimirką aplink tvenkinį supasi raganos. Amžių amžiais raganos per patį pirmą metų pilnatį, susirinkdavo prie šventojo tvenkinio, kuris, kaip buvo tikėta, yra vieta, jungianti žmogiškąjį pasaulį ir tą paslaptingą ir nematomą žmogui mistinį pasaulį – pilną dvasių ir įvairių būtybių, kurias matė tik išrinktosios – raganos. Jos, kaip saugotojos, savo dainomis ramindavo dvasias, kurios norėjo įsibrauti į žmogiškąjį pasaulį.
Žmonija juda tik į priekį. Civilizacija sparčiai vystosi. Inkvizicijos ir pramonės perversmas išvarė raganas iš jų gimtųjų vietų. Jos daugiau nebegalėjo laikyti balanso tarp pasaulių. O tada viską užbaigė statytojai, kurie mistinėje tvenkinio vietoje pastatė soborą, manydami, kad tokiu būdu galima apsaugoti tautą. Po soboru driekiasi begaliniai tamsūs požemiai. Koridoriai eina, lyg iki žemės centro. Į šiuos koridorius gali patekti tik labai ryžtingi smalsuoliai. Tačiau, patekus jau nebesugrįši. Einant siaurais ir tamsiais koridoriais praeivis gali pasimesti, ko ir laukia nežinoma būtybė, nuo kurios anksčiau sergėjo raganos. Ji laukia, kada žmogus papuls į neviltį ir tik tada puola ir sudrasko į gabalus. Ji gimusi tvenkinyje, tačiau dabar jai tenka slapstytis požemiuose ir ieškoti aukų.
Dabar XXI amžius, aplink soborą užaugo didingas ir gražus miestas – Kaunas. Žmonės jau seniai nutolo nuo gamtos, sunaikino balansą, kas labai piktina gamtos būtybes, atkeliavusias iš svetur. Jos turi slapstytis ir ieškoti prieglobsčio ten, kur jie gali pasislėpti nuo viso nenatūralaus šurmulio, bet pyktis ir badas neduoda jiems ramybės ir jie nenusiramins iki tol, kol nebus tvarkos tarp abiejų pasaulių.
Pasakojimo autorius: Lorelei
Mitinio Žvėries koučingas
Ankstyvas pavasaris – tai pilkuma ir pirminė žaluma, į kurią niekas nekreipia dėmesio. Tikiesi, kad kažkas pavasarį gyvenime pasikeis. Svajonės, kurios niekada neišsipildė. Pavasario viltis, kad pusę dienos galima sėdėti lauko kavinėje ir žiūrėti į praeinančius žmones ir žinutes telefone. Skrolini žmones ir žinias. Jie praeina ir išnyksta, kaip ir internetinės žinios. Tarsi turėtum rankoje pultą, kurio pagalba kontroliuoji žmonių ėjimą pro šalį; vienus greičiau, kitus lėčiau, ties vienais sustoji, ties kitais – ne, į vienus įsižiūri, o kitų net nepastebi. Tačiau tai nesvarbu. Vis tiek jų neprisimeni. Pirmiausia, ką prisiminti? Aš jų nepažįstu. Ir nenoriu pažinti. Antra, kam jie reikalingi? Jie tik reikalaus dėmesio, kaip ir Mona sėdinti priešais mane. Viskas paviršutiniška, net ir santykiai su Mona. Sėdime šalia vienas kito, bet jos nepažįstu. Susitinkame išgerti puodelį kavos ir dėl sekso. Viskas pagal tą pačią tvarką: kava, o po to seksas; niekas nesikeičia, net ir tai, kad mes nemiegam kartu. Suprantu, kodėl. Diskomfortas. Negaliu naktį atsipalaiduoti, kai ji šalia. Geriau važiuoti namo.
Žiūriu į ją. Kartkartėmis ji pakelia akis nuo telefono ir kalba nereikšmingas frazes. Dažniausiai porina apie tai, ką parašė draugai: „Ar žinai… Agnius nebesusitikinėja su Adele? Ar žinai… Jovita nusipirko naują mašiną… Raudoną“. Apsimetu, kad klausausi. Visada apsimetu, kad jos klausausi. Už išklausymą užsidirbu sekso. Atpratau aiškinti merginoms, kas man yra įdomu arba neįdomu, prasminga arba neprasminga. Aiškinimai man nenaudingi. Po mano paaiškinimų kyla konfliktai, o jie kenkia seksui. Man to nereikia, geriau patyliu. Sako, kad kai poros pykstasi, tai gerėja seksas. Tačiau viskas būna atvirkščiai. Ji susiraukia, o aš jaučiu kaltės jausmą. Seksas tampa atsiprašymu, pataikavimu, kaltės išpirkimu. Nėra jokio malonumo. Bent man tai jau tikrai. Mona ko gero džiaugiasi, nes jaučiasi nugalėtoja.
Mano mintis nutraukia Monos šauksmas:
– Karantinas! Visi turi būti namuose. Apsaugos priemonės, dezinfekcija…
Jos balsas buvo dirbtinai nerimastingas. Jaučiu, kai ji meluoja. Supratau, kad sekso nebus, bet ne dėl viruso. Tai tik pretekstas. Ji pakėlė akis ir ramiu veidu pasakė:
– Reikia važiuoti namo.
Tuo momentu labai norėjau, kad ji sugalvotų kokį nors pasiteisinimą, tačiau jo taip ir nesulaukiau.
Sumokėjau, nuėjome iki jos mašinos, bandžiau ją pabučiuoti, tačiau ji pasakė „gal nereikia“ ir nuvažiavo. Važiuodamas galvojau, „gal mes vienas kitam nusibodom?“. Žinote, taip būna: abu jaučia tą patį, tačiau nei vienas nenori žengti pirmojo žingsnio, įžeisti ir pasakyti tiesą.
Grįžau namo. Žiūrėjau, žiūrėjau, žiūrėjau… Skaičiau, skaičiau, skaičiau… Supratau, kad reikia sėdėti namuose. Karantinas. Tai bent. Mąsčiau, ką reikės veikti, juk viskas uždaryta. Parodos nerengiamos, spektakliai nerodomi, kavinės, parduotuvės ir kino teatrai uždaryti. Vietos, kur vyko mano gyvenimas, dabar uždarytos. Reikia sėdėti namuose. Nesimaudžiau. Sekso nebus. Užmigau. Pabudau su mintimi: „Ką veikti namuose?“ Pasidariau kavos, grįžau atgal į lovą ir pasiėmiau planšetę. Skaičiau naujienas, pasitikrinau el. paštą, naršiau „Facebook“, „Instagram“, ir „Twitter“. Draugai džiaugiasi, kad nereikia eiti į darbą ir gali veikti, ką nori. Žiūriu į juos ir suprantu, kad jų veidai ir kūnai tapo „nuogi“, be tiuningo, išsidraikę ir apleisti. Iš kur jie traukia tuos skudurus? Neaiškūs marškinėliai, pižamos, sportinės aprangos. Kaip primityvu. Jie pasidavė. Jie nenori atrodyti, kaip oro uoste užstrigę keleiviai. O jie palikti, murzini ir susivėlę. Tai pirmoji diena. Kas bus toliau?
Turiu kažką daryti. Gal reikia susikurti kokią nors dienotvarkę, ką, po ko ir kaip darysiu. Prisimenu, kad karantinas truks dvi savaites. Mažiausiai… Ką dvi savaites veikti namuose? Galvoje tuščia, jokių atsakymų. Pradedu galvoti ir prisimenu, kad yra visagalis „Google“ ir „YouTube“. Greitai surenku tekstą „ką veikti karantino metu, patarimai“. Laukiu. Rado krūvą patarimų. Skrolinu. Visi toki standartiniai, o aš ieškau kažko originalaus. Ir randu „Mitinio Žvėries koučingas karantino metu“.
Kodėl tai mane sudomino? Skaičiau knygą „Kauno Mitinis Žvėris“. Kažką prisimenu… Žalsva, pilka, santykiai su karalaite, požeminis pasaulis, mitiniai gyvūnai… Noriu pabandyti. Paspaudžiu nuorodą, atsidaro puslapis, rodomas treileris, kuriame pasakoja, kaip galima ir kokiomis valandomis su juo susiekti. Matau, kad yra laisvas laikas 11 val., o dabar 10:56 val. Spaudžiu ir jungiuosi.
Prisijungus išgirstu vyrišką balsą ir matau vaizdą su Mitiniu Žvėrimi. Jis man sako: – Laba diena, aš esu Kauno Mitinis Žvėris. Kokiu klausimu jūs skambinate?
Klausimų užduoti dar nebuvau pasiruošęs. Apimtas panikos galvojau, ką čia protingo pasakyti ir ištariau pirmą pasitaikiusią frazę:
– Nežinau ką daryti karantino metu namie.
– O ką jūs veikdavote, kai nebuvo karantino? – paklausė Žvėris.
Nieko, – atsakiau, – gaudavau ir darydavau užsakymus, susitikinėdavau su draugais, draugėmis, žinoma, eidavau į parduotuves, kino teatrus, žiūrėdavau spektaklius, lankydavau parodas… Tokia postmoderni eklektika, – bandžiau atrodyti šiuolaikiškas.
– O ką dabar norėtumėte daryti? – paklausė Žvėris.
Tylėjau, nes nežinojau, ką atsakyti. Peržvelgiau kambarį. Kampe gulėjo svarmenys. Senai nekilnojau. Žvėriui atsakiau:
– Norėčiau vėl pardėti sportuoti.
– Ką? – paklausė Žvėris.
– Ko gero, kultūrizmą.
– Kaip galėtumėte tai daryti dabar? – paklausė Žvėris.
– Kilnočiau štangą, svarmenis, išnaudočiau daugiafunkcinį suoliuką, bėgimo takelį. Senai nieko nedariau. Nebuvo noro.
– O kas dabar pasikeitė? – tęsia Žvėris.
Susinervavau. Koks durnas klausimas.
– Dabar juk karantinas, tai nėra ką veikti.
– Ar dažnai neturite ką veikti? – ir toliau jis klausinėjo. Mintyse pagalvojau, kad čia ne jo reikalas, bet kultūringai atsakiau:
– Dažnai esu užsiėmęs… Turiu ką veikti. O ką tu patartum? – paklausiau Žvėries.
– Jeigu būčiau psichologas, tai nieko patarti negalėčiau, bet aš – Žvėris, ką galvoju tą ir sakau. Ką daryti, jei ateina krizė? – tarsi retoriškai paklausė Žvėris.
Stojo tyla, bet jis greitai ir vėl prakalbo:
– Pirmiausiai išsiaiškinčiau šitos krizės priežastis, nes pandemija, tai viena iš krizės formų. Klausčiau savęs, ką šioje situacijoje galiu valdyti, o ko ne. Pavyzdžiui, tu ir aš galime sėdėti namuose, laikytis atstumo, nesibūriuoti, naudoti apsaugos priemones. Tačiau sunku, o galbūt ir neįmanoma, valdyti kitų žmonių elgesį. Pavyzdžiui, žmonės eina į įvairius susitikimus, nesilaiko atstumo, nenešioja apsauginių pirštinių ar kaukių. Jie – kaip vaikštantis užkratas. Jie ne požeminio pasaulio vaiduokliai, kurie negali nei kitų užkrėsti, nei patys apsikrėsti, o realūs žmonės pavojingesni už mirusiuosius. Po to pradėčiau veikti. Pavyzdžiui, tu sakai, kad nori sportuoti, tai sportuok. Kai ką nors veiki, tai išnyksta neaiškumo jausmas. Be kita ko, dar bandyčiau kontroliuoti savo ir kitų žmonių emocijas. Įtikinčiau juos, kad viskas susitvarkys, jeigu veiksime racionaliai ir nepulsime agresyviai arba depresyviai elgtis. Nereikia panikos. Asmeniniame gyvenime, tai pirmiausia turi būti disciplina. Iš ryto reikia keltis taip, tarsi eitum į darbą.
– Aš į darbą neinu, – įsiterpiau, – darau projektus.
– Nesvarbu, – sako jis, – įsivaizduok, kad eini į darbą kiekvieną dieną. Apsirengi, kaip einant į darbą, išeini pro duris, nusileidi žemyn, atidarai lauko duris, paeini 10-20 žingsnių, apsisuki, grįžti atgal namo, sėdi į darbo vietą ir darai projektus. Žinoma, jeigu dar juos turi, – sarkastiškai pajuokavo Žvėris.
Stojo trumpa tyla… Po to Žvėris tęsė toliau:
– Darbus padalink į mažus žingsnelius. Atlik kiekvieną kaip įmanoma geriau. Tobulėk. Nebijok klysti. Turėk alternatyvius veikimo būdus. Nesinervuok. Jei nepasisekė, daryk kitus veiksmus. Ką tu apie tai galvoji? – paklausė Žvėris.
– Gal čia ir variantas, – atsakiau, – tvarkaraštis, veiksmų planas… Ilgai to nedariau. Reikia pabandyti.
– Ar galime baigti šį pokalbį? – paklausė Žvėris.
– Taip, – atsakiau.
– Ką gavai? – paklausė jis.
– Tvarkaraštį ir discipliną, – atsakiau. Nors mintyse galvojau, kad nežinau, kaip man čia pasiseks. Atsijungęs nuo pokalbio pagalvojau, kad tai visai nebloga paslauga. Jaučiausi ramiau.
Turėjau neužbaigtų darbų sąrašą. Viską susivedžiau į darbo kalendoriaus planą. Kasryt keldavausi anksti, pasiklodavau lovą, sportuodavau, maudydavausi, pusryčiaudavau, apsirengdavau, išeidavau į lauką, nueidavau 30 žingsnių ir grįždavau namo, atsisėdavau ir dirbdavau. Tačiau kildavo neigiamos mintys ir mane tarsi užgoždavo. Stengdavausi valdytis, susikoncentruoti, atlikti minčių stebėjimo pratimus. Prisimindavau žodžius: „Nesvarbu, ką tu mąstai ir jauti; svarbu, ką tu darai, kai tai jauti ir mąstai“. Pirmą dieną rėkiau. Tos mintys buvo svetimos, ne mano. Norėjau jas pašalinti. Tačiau atėjo suvokimas, dėl ko aš tai darau. Nusiraminau. Galėjau ramiai ieškoti sprendimo variantų. Nepervertinau ir nenuvertinau išlikusių klausimų ir problemų. Praradau kelis užsakymus, tačiau aktyviai dirbant internete radau kitus, gal ne tokius pelningus, bet radau. Supratau, kad kiekvieną problemą reikia pakeisti klausimu, kurį reikią atsakyti. Reikia ne problemą spręsti, o atsakyti į iškeltą klausimą, numatyti kliūtis, kryptingai veikti ir tada problemų nebus. Darydavau pratimą „Kas blogiausia gali atsitikti?“. Kiek žinau, stoikai pirmieji pradėjo jį naudoti. Nenumirsi. Krizinė situacija baigsis ir galėsi gyventi toliau. Nebus viskas taip, kaip buvo. Bus kitaip.
Ryšiai su Mona silpnėjo. Mes vienas kitam neskambinome, tik kartais susirašydavome žinutėmis. Nebuvo apie ką kalbėti: „Ką veiki?“, „Aš miegu“, „Aš valgau“, „Žiūriu…“ ir t. t. Plokštuma. Gal ir gerai. Nebuvo didelio noro ją matyti ar girdėti, bet noras su ja „pasivartyti lovoje“ niekur neišnyko. „Gal reikia vystyti mūsų santykius į aukštesnį lygį?“, galvodavau nerimo minutėmis. Suvokiau, kad tai tik bandymas pakeisti savo gyvenimo neaiškumą į žmogaus buvimą šalia. Tai tik noras įsipareigoti nejaučiant poreikio.
O kas bus su ekonomika? Prisiminiau Žvėrį. Ekonomika stoja, miršta tūkstančiai žmonių, karantinas visame pasaulyje, sienos uždarytos, verslai bankrutuoja, ekonominis sąstingis. Jei teisingai prisimenu, aštuntą karantino dieną ir vėl susisiekiau su Žvėrimi ir paklausiau:
– Ką daryti valstybėms, žmonėms, įmonėms dabartinėje ekonominėje situacijoje?
Jis man atsakė:
– Pirmiausia reikia suvaldyti pačią pandemiją ir paaiškinti žmonėms, kad pavojus yra realus, nes dalis žmonių to nesuvokia, o tai didina užsikrėtusių žmonių skaičių. Po to reikia atlikti greitą ir visuotinį testavimą. Reikia ir toliau tęsti visuotinį karantiną, kol žymiai sumažės susirgimų skaičius. Taip pat reikia atlikti užsikrėtusių žmonių elgesio analizę ir neleisti jiems sąmoningai ar nesąmoningai platinti ligos, nes ne visi yra sąmoningi ir kai kurie ligą platina tyčia. Sergantiesiems turi būti suteikta kokybiška priežiūra ir gydymas. Turi būti gera medicininė įranga, o medikams skirtas papildomas finansavimas. Taip pat reikia ieškoti vaistų ir vakcinos nuo ligos. Tuo pačiu metu, reikia galvoti ir apie ekonomiką. Pirmiausia reikia padėti žmonėms. Reikia skirti vienkartines išmokas, kurios paskatins žmones grįžti į rinką ir vėl pirkti. Pavyzdžiui, Amerikoje suaugusiam žmogui skiriama negrąžinama 1200 dolerių išmoka, o vaikui skiriama 500 dolerių išmoka atsižvelgiant į pajamas. Kiek yra žinoma, dar yra papildomos išmokos būsto pirkimui ir būsto nuomai. Reikėtų sudaryti sąlygas žmonėms atidėti kredito mokėjimus, galbūt ir suteikti pastovias pajamas ne trumpiau kaip 6 mėn., kad žmonės jaustųsi saugiai ir turėtų pajamų.
Klausiausi Žvėries ir galvojau, kaip būtų gerai, jei tai realizuotų dabartinė valdžia. Kiek prisimenu, ministras pirmininkas populiarumą įgavo vaidindamas „tėvo“ vaidmenį. Jis vaidino besirūpinantį, užjaučiantį, racionaliai veikiantį „tėvą“. Ką daro tėčiai, kai atsiranda didelė problema? Paremia, padeda ir neužduoda papildomų klausimų. Krizinėje situacijoje tai reikia daryti greitai. Artėja rinkimai. Žmonės balsuos už tuos, kurie būdami valdžioje pasirūpino jais. Įvaizdį sugriauti galima greitai, o atstatyti – niekada.
Žvėris kalbėjo toliau:
– Krizė – tai išbandymas. Verslui reikia kreditų su mažomis palūkanomis. Dar geriau, kad nereikėtų dalies kredito grąžinti ir jis būtų panaudotas darbuotojų atlyginimui nemažinant darbo vietų skaičiaus. Valstybei apsimoka. Mažiau bedarbių, mažiau išmokų. Smulkiam verslui arba dirbantiems su verslo liudijimais reikėtų suteikti iki 10 000 eurų paskolą, kad jie galėtų tęsti savo verslą. Svarbiausia, paremti tuos žmones, kurie dirba su verslo liudijimais. Jei užsakymų skaičius sumažėja arba jie dirba ne pilną dieną, reikėtų kompensuoti negautas pajamas. Vos neužmiršau, – pasakė Žvėris, – būtų galima žmonėms, praradusiems darbą arba sumažėjus pajamoms, papildomai išmokėti po 600-700 eurų į mėnesį 3-4 mėnesius, kad jie galėtų aktyviau dalyvauti komandiniame gyvenime. Yra dar viena problema. Žmonės gali turėti pinigų, bet juos taupyti, tačiau gavę papildomas pajamas juos išleistų ir taip skatintų ekonominį ciklą. Prisiminiau, – pasakė Žvėris, – žinoma, reikia skatinti naujų verslų kūrimą konsultuojant žmones ir finansuojant pirmuosius žingsnius. Šitie veiksmai, – sakė Žvėris, – potencialiai gali padidinti infliaciją, bet tai galima sureguliuoti didinant palūkanų normas, išimant dalį pinigų iš apyvartos, atsigavus ekonomikai.
– O ką daryti man? – paklausiau jo.
– Pirmiausia, ieškok naujų verslo sričių, – atsakė Žvėris, – pavyzdžiui, kurk paslaugas virtualioje ir papildomoje erdvėje, junk esamas technologijas su naujomis, užsiimk internetinėmis reklamomis, pardavimais ir t. t. Antra, kurk komandą, galbūt šiuo metu virtualią. Sugalvok veiksmų planą, kaip elgtis su rinkoje esančiais konkurentais. Kurk puolimo ir gynybos veiksmų planą, t. y., ką darysi karantino metu, po karantino ir artimiausius 3 metus versle. Apsvarstyk įvairias situacijas. Būk pasiruošęs keistis, gerinti tarpusavio santykius. Beje, kaip tavo santykiai su Mona?
Iš kur jis tai žino? Pagalvojau ir atrėžiau jam:
– O kokie tavo santykiai su karalaite? Knygoje skaičiau, kad Žvėris bandė prisipažinti karalaitei meilėje ir ši jį apliejo vandeniu.
Gražiai čia jis apie ekonomiką kalba, bet pats žuvis vagia. Nors gali ir pats pagauti, bet negaudo, o nukabina nuo žvejų kabliuko arba išardo jų tinklus. Nutylėjau tai. Žvėris nepasimetė ir atsakė:
– Karalaitę aš myliu, o tu Monos ne?!
Tada supykau:
– Žvėrie, sakei, kad nesi psichologas, tai nelįsk į asmeninius santykius. Susitvarkyk su savo, o paskui aiškink man. Už verslo patarimus – ačiū. Malonu buvo pabendrauti, – nelaukdamas atsakymo atsijungiau.
Baigęs pokalbį prisiminiau, kad Monai jau dvi dienas nieko nerašiau. O ar noriu rašyti? Nuėjau nusiprausti veidą. Šaltas vanduo atgaivino, bet aiškumo neatnešė. Tapo aiškiau, tik ką pačiam daryti: ieškoti naujų verslo galimybių, mokytis naujų įgūdžių ir išgyventi karantino metu. O kas laukia rytoj? Nežinau. Galbūt rytoj paskambinsiu Žvėriui.
Teksto autorius: Tomas Lagūnavičius
Kaip Kauno Žvėris kovoja su negandomis?
Karantino laikotarpiu, Žvėris – vienintelis padaras galintis laisvai keliauti mieste. Todėl, vos sužinojęs apie pandemiją, nieko nelaukęs Žvėris ėmėsi darbo. Pirmiausiai jis apkeliavo visus Kauno tvirtovės fortus ir paprašė ten gyvenančių šikšnosparnių kurį laiką nesirodyti viešumoje. Nes jiems šiomis dienomis rodytis nėra pats palankiausias metas. Pasinaudodamas proga, Žvėris priminė ir apie seną susitarimą, kai tik bus galima laisvai skraidyti – nesivelti žmonėms į plaukus. Susirinkę šikšnosparniai pakraipė žemyn nuleistas galvas ir vieningai patvirtino laikysiantys susitarimų. Žvėris pažadėjo atsidėkodamas parūpinti, kad jiems netruktų maisto.
Naktį Žvėris apsilanko Kauno klinikose, nes ten visokių darbų būna ir reikia gydytojams padėti. Tai Žvėris dirba įvairius nesudėtingus darbus: atidaro langus ir išvėdina palatas, pasirūpina, kad prie kiekvienos praustuvės netrūktų muilo, dezinfekuoja visas rankenas su savo liepsnos liežuviu. O jau beveik švintant, paryčiais, šalia snaudžiančių pacientų lovų, ant spintelės padeda saldžios arbatos stiklinę. Žvėris dirba tyliai ir greitai, taip, kad niekas nepastebėtų. Klinikose žvėrims ne vieta, jei kas pamatytų čia Žvėrį, turbūt geruoju nesibaigtų. Be to Žvėris, po paskutiniojo susitikimo su gydytoju, kuris jį skiepijo, vengia gydytojų ir nenori rizikuoti susitikti su jais akis į akį.
Per šv. Velykas, valdžios žmonių buvo įsakyta miestiečiams likti mieste ir niekur nevykti. Vaikai ir suaugę turėjo būti namuose ir niekur negalėjo išvažiuoti, todėl visos močiutės, Velykų bobutės bei kiškiai liko neaplankyti. Tie, kurie nežinojo esą šio draudimo – bandydami išvykti iš miesto, jo ribose sutiko užkardas (taip vadinami užtverti keliai). Kauniečiams privažiavus prie miesto ribos, juos viduryje kelio pasitikdavo didžiuliai betono blokai, o kartais ir koks vienas kitas policijos pareigūnas mosuojantis lazdele. Pareigūnas liepdavo grįžti ten iš kur atvykus, o betono blokai nieko neliepdavo, tiesiog ramiai ir užtikrintai gulėdavo. Miestiečiai piktinosi, oi kaip piktinosi! Juk pilnas pintines buvo priruošę įvairiaspalvių margučių kuriuos vežė bobutėms. Pyktis ėmė žinant, kad dabar patiems visa tai teks suvalgyti. Maisto daug – kalorijų daug. Daug kalorijų reiškė tik vieną – teks sportuoti… o sportuoti nei žvėrims, nei žmonėms nepatinka. Daug smagiau kiaurą dieną drybsoti lovoje ir valgyti bandeles. Taigi, visi taip piktinosi, kad net neturėjo laiko pagalvoti kas gi tuos kelius užtvėrė… niekam nė į galvą nešovė, kad naktį, prieš Velykas, visiems norėdamas gero, kelius užtvėrė Žvėris.
Taip ir dirba diena iš dienos Žvėris. Saugo miestą nuo negandų ir rūpinasi, kad virusas miestiečių nepultų, kad visi liktų sveiki.
Teksto autorė: Solveiga
Kaip Kauno Žvėris įgavo drąsos
1360 m. Balandis. Nemuno ir Neries Santaka.
Įmerkęs uodegą į Nemuną, Kauno Žvėris nepatenkintas susiraukė – vanduo buvo labai šaltas ir gėlė kiaurai per švelnų jo kailį. Gerai, kad visai šalia tekėjo ir Neris – Žvėriui, įsitaisiusiam prie pat Santakos, net nereikėjo niekur eiti, tik perkelti ilgą gauruotą uodegą į kitą upę. Neries vanduo buvo ne ką šiltesnis – ankstyvas pavasaris sušildė orą, bet šilumai įsigerti į greitai tekantį vandenį reikėjo daugiau laiko.
Žvėris susiraukė – išsimaudyti pirmą kartą po žiemos būtų buvę tikrai ne pro šalį – jo baltas papilvės kailiukas jau buvo koks tik nori, tik ne baltas. Ir dar tie parazitai… Nors vandenį jis labai mėgo, o jo draugai, kitų miestų Žvėrys, jį net vadindavo Vandenų būtybe, bet šitas reikalas galiojo tik tada, kai vanduo būdavo šiltas. Šiltas vanduo – geras ir smagus. Šaltas – šlykštus. Galiūnas nieko gyvenime nebijojo, laikė save bebaimiu padaru, bet drąsos įmerkti savo ilgą kūną į šaltą vandenį jam akivaizdžiai pritrūko. Gėda šiek tiek buvo prieš save, bet Žvėris vis tiek nusprendė, kad purvą bei savo paties smarvę teks dar šiek tiek ištverti. Savaitėlę, gal dvi. Juk tikrai sušils tas vanduo.
Staiga giliamintiškus Žvėries apmąstymus nutraukė iš nugaros pasigirdęs isteriškas vyro riksmas:
– Jergutėliau, koks baibokas! Liubertai, tu žiūrėk!
– Apsaugok Perkūnėli, kas čia per klaikybė, Mildai?
Žvėris krūptelėjo ir mintyse nusikeikė – užsižiopsojęs leido miestelėnams prislinkti prie pat. Juk tokį ankstyvą rytą čia tikrai neturėjo niekas ateiti. Žvėris sustingo ir nusprendė neatsisukti. Galbūt, jei kurį laiką nekrutės, kauniečiai paliks jį ramybėje.
– Bet tai kaaaai šlykštumo, – nepaliovė stebėtis Mildas. – Ir smirda kaip! Aš negaliu, aš apsivemsiu, Liubertai.
– Kažin, ar gyvas? – paklausė kiek prikimęs Liuberto balsas. – Dvokia lyg būtų gerą savaitę pagaišęs. Tikrų tikriausia dvėseliena!
– Koks skirtumas, gyvas-negyvas, paimk va pagalį, pabaksnok į akį, o aš lekiu pakviesiu žmonių! Jergau, čia už tokį radinį mums kunigaikštis atseikės sidabro. Iškimšim, bus egzempliorius ohoho! Žiūrėk, kad nedingtų niekur. Aš tuoj!
– Gal nebaksnosiu, man gyvent nenusibodo, – nepritarė jam draugas. – Tu varyk greitai, maža kas, gal tik miega. Ir šakių prigriebkit!
Žvėris išgirdo, kaip Mildas laužydamas šakas tekinas pasileido per krūmynus.
– Vyyyyyyrai! – rėkė bėgdamas jis, – Vyyyyyrai čiooonai! Pabaaaisa!
Žvėris susiraukė. Kadangi negalėjo leisti, kad miestelėnai jį taip viešai lyg niekur nieko pamatytų, ar, juolab, pristatytų kunigaikščiui kaip iškimštą trofėjų, turėjo imtis veiksmų.
Pašoko, apsisuko ir, palikęs ant kranto be žado stovintį Liubertą, nusivijo iškamšų entuziastą. Nebuvo sunku – Mildas bėgdamas vis dar garsiai šaukė, kvietė žmones žudyti pabaisą, laimei nieko taip ir nespėjo prisišaukti, nes per dilgėles buvo gana sunku brautis, todėl toli nukeliauti nespėjo. Galingu šuoliu peršokęs vyrą, Žvėris pastojo jam kelią ir klaikiai suurzgė. Mildas iš karto ėmė rėkti:
– Gelbėkit! Žudo! Muša! Prievartauja! Vyrai gelbėkit! Pabaiiiii…
– Nu nerėk tu taip, – nutraukė vyrą neapsikentęs Žvėris. – Kas jau čia tave žudo ir prievartauja?
– T… tu kalbi – sumikčiojo entuziastas.
– Na, ir tu kalbi. Tai pakalbam gal? – pasiūlė Žvėris – Be panikos tik, nieko aš tau nepadarysiu, paža…
– O Perkūnai švenčiausias, jergutėliau paknapstas… – nutraukęs Žvėrį vyras sunerimo, paklaikusiomis akimis ėmė žvalgytis į šalis, tada atsisuko link paplūdimio ir vėl ėmė rėkti: – Aš viską supratau! Liubertai, tu buožgalvio liekana, ko tu man į midų pripylei? Aš tau veizolus išmalsiu.
Taip taręs Mildas apsisuko ir nukurnėjo atgal, palikęs Žvėrį stovėti be amo. Visko gyvenime yra buvę, bet girtuolio kliedesiu jo dar niekas nebuvo palaikęs. Galiūnas mintyse nusišypsojo – gerai, kad problema išsisprendė pati. Tiesa, girtuoklio kliedesys nebuvo vienintelis dalykas, kuriuo jį šiandieną vyrai palaikė. Žvėris priglaudė nosį prie savo kailiuko ir giliai įkvėpęs netruko susižiaukčioti. Tada giliai atsiduso ir drąsiai patraukė upės link.
Pasakojimo autorius: Rokas Mikutis