Naujasis žvėriškumas

Atsibusdamas kiekvieną rytą jis galvodavo, dėl ko keliasi, kokia to priežastis, dėl ko pradėti šią dieną. Jis skaitė, kad taip daro japonai. Tą rytą, gulėdamas lovoje jis svarstė apie globalaus ir regioninio gyvenimo skirtumus. Du tarpusavyje, iš pirmo žvilgsnio, nesusiję pasauliai, kuriuose bando egzistuoti. „Kai atsibundu, – galvoja jis, – galiu egzistuoti vienu metu dvejose erdvėse: modernioje – tai yra kasdieniniai ritualai, simboliai, ženklai, suprantamas gyvenimo maršrutas, istorija, Mitinis Žvėris, kuris saugo Kauno prisiminimus apie buvusią istoriją, čia gyvenusius žmones ir t. t., bet tuo pačiu metu papuolu į globalaus pasaulio vingius, kuriuos galima būtų pavadinti Globalios Mitinės Gyvatės nesibaigiantį vystymąsi, visa ko surijimą, vietinių kultūrų naikinimą, supaprastinimą, visa ko žaidimą, išskaidymą. Metaforos „Kauno Mitinis Žvėris“ ir „Globali Pasaulio Gyvatė“ ar jos atspindi globalaus ir regioninių pasaulių skirtumus?“
Šioje būsenoje jis bandydavo eiti toliau, daryti kasdienius ritualus, sportuoti, praustis, valytis dantis, apsirengti, gerti kasdieninę kavą, valgyti pusryčius ir važiuoti į darbą. Kokią prasmę šie veiksmai turi Žvėries ir Gyvatės kontekste? Ko gero – jokią. Kasdienybėje nebuvo jokių kuriančių, keičiančių, etiškų ir estetiškų veiksmų.
Jo mintys slydo tolyn, nerasdamos atramos subalansuotos dienotvarkės laukuose. „Estetiką, prarado savo prasmę ir reikšmę ko gero jau senai. Hegelis yra kažkada pasakęs, kad estetika jau neatlieka pažintinės funkcijos, todėl ji nereikalinga. Šią funkciją galės atlikti tik filosofija. Jis prieštaraudamas Kantui sakė, kad grožis neleidžia pažinti pasaulio, o tuo labiau kurti etiką ir prasmingą veiksmą. Veiksmas gali būti estetiškas, bet neetiškas ir kurti disharmoniją“.
Žiūrėdamas pro langą, jis mąstė toliau „Holivudo meninė produkcija yra ko gero aukščiausio meninio meistriškumo. Meninės tuštumos amžiuje joje dar kalba apie meilę, draugystę, herojiškumą, ištikimybę ir kitą. BANDO UŽPILDYTI TUŠTUMĄ. Menas visada kalba apie tai, ko trūksta realiame gyvenime. Šventųjų paveikslai, ikonos, tantros bareljefai ir t. t., rodo svajonę, o ne realybę. Jos skatino gyventi kitaip, o šiuolaikinis menas griežtai atsisako tai daryti, propaguoja tuštumą ir panaikina bet kokį romantizmą. Tai ypač akivaizdu pop mene. Kai žiūrime į skalbimo miltelių paketo atvaizdą paveiksle, jokia papildoma realybė nesusikuria, o žvelgiame į antrinę tuščią realybę to, kas jau yra realiame pasaulyje. Nesukuriama nauja dirbtinė realybė. Nėra papildomo dirbtinumo jausmo, kurį, galbūt, duoda Holivudo ir Bolivudo produkcija. Ko gero, tai yra priežastis, kodėl žmonės žiūri serialus, herojiškus filmus ir pan. Tai palaiko viziją to, ko nėra realiame gyvenime. Lengva kritikuoti Holivudo produkciją, tačiau pabandykite padaryti tokio lygio filmą? Kiek reikia investicijų ir personalo, kad ekrane sukurtų iliuziją ir ja patikėtų. Lengva būti underground menininku. Svarbiausia daryk kitaip. Konceptualaus mąstymo pagalba, gali lengvai sukurti tai, ko nebuvo anksčiau. Kaip daryti meną, kuris patiktų daugumai? O tuo labiau, kad duotų pelną? Kaip jį parduoti? Žinoma, čia dominuoja Holivudas. Svarbu daryti projektus, kurie atsiperka. Ar galima rizikuoti ir kurti naują? Ko gero, ne. Todėl saugiau kartoti sėkmingą fabulos šabloną, nes yra garantija, kad filmas, duos pelną, nors ir minimalų“.
„Išėjus iš namų, vairuojant mašiną, – kontempliavo toliau, – viskas pasaulyje vizualizuojasi, faktai tampa patrauklūs, estetizuoti, gražūs. Organizacija, kuri nori indoktrinuoti savo ekologinę, politinę, kairę ar dešinę, feministinę ar mačistinę, komunistinę ar fašistinę idėją, kuria nuostabius vaizdus, jungia juos su futuristinėmis idėjomis, koks pasaulis turi būti. Grožis tampa pavojingas, – tada jis suprato, kodėl daug dabartinio meno kūrinių yra negražūs, – tai bandymas atitolti nuo simbolinių ir romantiškų ideologijų, kurios sugriauna žmonių identitetą ir paverčia juos ideologinėmis mašinomis vykdančioms „instaliuotas programas“. Kai matai kažką negražaus ir šlykštaus, tai nenori su tuo susilieti, stengiesi atsiriboti, neišgyveni žavesio, emocinio pliūpsnio, noro veikti ir galbūt išlieki šiek tiek racionalus. Estetikai lieka tik žaidimai. Žaidimai su kuo? Su vaizdais, kuriuos tau nori įbrukti, jais tave paveikti. Jokio skirtumo, kas tai. Nesvarbu ar tai globalizmas, ar vietinis tradicionalizmas. Tai tik bandymas tave padaryti prognozuojamu ir valdomu. Žinoma, žaidybinėje, gražioje, apsimestinės tolerancijos formoje“.
Logiški ir alogiški parametrai: kur ir kokiose parodose buvo, kas apie tai rašė ir t. t. Jeigu yra tik estetika, tai jau ne estetika.
„Kas tada yra tas tikrasis menas? – pagalvojo jis, – tiesiog demokratiniai galios žaidimai. Biurokratinės institucijos, kurios sprendžia, kas yra tikrasis menas ir kas netikrasis menas. Grožio ir populiarumo kriterijų nėra, žmonių masės čia nieko nesprendžia. Sprendžia biurokratai, kurie vadovaujasi, mažiau ar daugiau, logiką pagrįstais parametrais, nusakančiais, kas yra menas. Pavyzdžiui, kiek buvo suorganizuota parodų, kas ir ką apie tai rašė, ar buvo parodos užsienyje ir t. t. Kriterijai nulemia ar tu būsi pripažintas menininku ar ne, kiek tu esi įžymus ar ne, ar tu gausi paramą projektams, ar ne. Projektai, tai ne meno kūriniai. Tai, ką daro šiuolaikiniai menininkai sunku pavadinti meno kūriniu. Tai daugiau meno projektai, meno objektai, bet ne meno kūriniai. Leonardo da Vinči irgi dirbo kaip projektų vadovas, gaudavo užsakymą ir su komanda jį darydavo. Gal menas buvo visada toks, projektinis? Tačiau dabar yra kitaip. Ką tai galėtų reikšti? Ko gero, kad atsiribojama nuo prieš tai buvusios istorijos. Išnykus turiniui, išnyksta ir kūrinys, lieka tuščias meno objektas ir tik jis turi meninę vertę, – jis pagalvojo, – reikia vairuoti, mintys
Mintys jo nepaliko: „Neįmanoma kontroliuoti minčių, kurios nėra nuslopintos meditacijos, mindfulness, relaksacijos ar autogeninės treniruotės; jos vis tiek sugrįžta. Išlieka klausimas: „Ką rinktis?“ Ar likti moderniu, veikiančiu, regioniniu, jausti ribas, koncentruotis, suprasti vietinę semantiką, atgaminti ir kurti vietinius naratyvus, būti lyrišku ir fatališku? Kur gyveni, tokiu ir tapk. Atsiduok Mitinio Žvėries globai. Ar tapti globaliu ir išnykti Gyvatės postmoderniuose platybėse, tapti rizomišku, paviršutinišku, antinaratyviniu, anarchistiniu, matriciniu?“
Artėjant prie darbo jis prisiminė akademinio gyvenimo psichopatologiją. „Kas yra būdinga ir akademiniam menui, t. y. visada būti mokiniu, visada būti hierarchijoje, paklusnume, pagarboje. Negalėjimas peršokti ir įveikti „mokytojo“ regalijų, vaidmenų, statusų, toks visada paklusnumas ir laukimas apdovanojimo už „gerą“ elgesį. Turi žaisti pagal taisykles, negali sukurti savo taisyklių, žaidi pagal tokias taisykles ir už tai gauni arba apdovanojimus, arba neigiamus impulsus. Esi saugus, esi sistemoje, niekas tavęs negali nuskriausti, bet ar to norisi? Kaip iš to ištrūkti? Kaip ištrūkti iš tų regioninių hierarchijų? Globalizuotis. Pasinerti į globalių medijų pasaulį ir ten kurti savo įvaizdžius bei meninius objektus, bei formuoti naujus memus“.
Žvilgtelėjęs į laikrodį, prisiminė „Visos naujovės atmetamos kaip nesąmonės, nors tai yra ne jų reikalas. Intelektualinės mados keičiasi greičiau nei spėji prisitaikyti. Viena iš priežasčių, kodėl reikia tai padaryti yra ta, kad mes niekada nepatiksime gyvam oponentui. Oponentas turi mirti, kad pradėtume patikti. Regioniniam oponentui niekada neįtiksi. Vienintelis būdas išeiti iš šio užburto rato – rasti globaliame pasaulyje savo fanus ir rėmėjus. Jie palaikys tik dėl asmeninių interesų, bet palaikys“.
Išlipęs iš mašinos jis nuėjo į kavinę, pasiėmė kavos kaip eilinis hipsteris. „Hipsteriai yra įdomūs. Jie sako, kokiu nereikia būti ir po to, kokiu reikia būti. Kur jų laisvė? Bet tai nesvarbu, pagalvojo jis, – svarbiau yra tai, kad norint tapti globaliu, reikia žinių ir įgūdžių, kurių pagalba tai galėtum padaryti. Gal visos pastangos bus tuščios ir bergždžios, gal niekam nebus įdomu, ką tu ruošiesi daryti. Intelektualinės ir meninės mados greitai keičiasi. Konceptai numiršta greičiau, nei jie tampa populiarūs. Kiekviename regione egzistuoja uždaros galios sistemos, kurios gali tiesiog neįsileisti į savo erdves. Kiek reikia pastangų, kad išeitum iš užburto rato? Sunku būti su vietiniu Mitiniu Žvėrimi, bet ne ką lengviau ir su Globalia Gyvate. Reikia kurti savo intelektualines madas ir konceptus. Reikia ištrūkti iš uždarų galios sistemų“.
„Sukurk savo filmų prodiusavimo kompaniją ir visada turėsi geriausius režisierius, scenarijus ir, žinoma, pagrindinius vaidmenis“.
Vėliau jis skrolindamas internetiniuose puslapiuose stabteli ties straipsniu apie tai, kad L. Dikaprijus, Bredas Pitas ir kiti žymūs aktoriai kuria savo filmų prodiusavimo kompanijas. Pagalvojo: „Nuostabus sprendimas, tokiu būdu tu gali pakviesti tau patinkančius režisierius, scenaristus, gali vaidinti visą likusį gyvenimą savo kompanijos prodiusuojamuose filmuose. Kitaip sakant, reikia pačiam save finansuoti, jeigu nori kažką gyvenime pasiekti. Ir tai sprendimas, kuris padeda pradėti veikti, bet neduoda galutinio atsakymo ar tai bus sėkminga“.
„Reikia plano, kaip tai padaryti. Sukurti veiksmų planą, o svarbiausia SWOT analizę; kaip be jos“, – nusišypsojo, išėjo į lauką, pasiėmė kavos ir šokoladinio torto gabaliuką artimiausioje kavinėje, kad apdovanotų save už naujas mintis.
Pirmas žingsnis – kokios yra galimybės ir pavojai vystyti menus globaliame pasaulyje, nesvarbu, dailė, muzika, teatras, kinas ir t. t.
Antras – kokie yra jo asmeniniai pliusai ir minusai tose srityse.
Pirmas dalykas, kurį jis suprato, tai, kad reikia atlikti globalių rinkų analizę, kas ir kaip ten vyksta. Antra, kad reikia išnaudoti esamas galimybes savo pliusų pagalba ir naikinant minusus, kurie dar yra jo patirtyje. Laikas buvo patogus, vasara, daugybė festivalių, renginių, meno workshopų ir t. t. Tai ką – į kelionę.
Pirmiausia reikėjo išspręsti daugybę klausimų: gauti pakvietimus į festivalius, antra – viešbučiai, bilietai, maršrutai, bet tai yra išsprendžiama jei gauni pagalbą iš šalies. Praėjus 2 savaitėms buvo aiškus mistinis meno patirčių maršrutas“.
„Jeigu nori kažką patirti, turi kažką pakeisti. Ko gero, pirmiausia kasdienybę, išeiti iš kasdieninės rutinos į kokį nors projektinį gyvenimą tam tikrą laiko tarpą. Pirmas žingsnis tai darant – kelionė. Anksčiau šamanai tai darydavo pasinerdami į ekstazinį šokį, vartodami haliucinogeninius grybus ir panašiai. Europinis žmogus į kelionę panyra ieškodamas kelionių po kultūrines vietas. Viduramžiais tai buvo kelionės po šventas vietas, vėliau aplankant įvairias gydyklas, dar vėliau metinės aristokratų kelionės, o mano atveju, – kaip mąstė jis, – kelionė po kultūrinius įvykius – tai dalyvavimas juose. Ar ta kelionė duos kažką naujo? Ko gero, taip, – mąstė jis toliau. Kaip mane tai pakeis? Koks aš grįšiu? Nežinau. O iš tikro, kur aš važiuoju? – klausia jis savęs, – Ko gero į lūkestį, kad gali rasti kažką naujo ir kitokio Europos kultūros sostinėse, nei tai yra mitinio Žvėries guolyje“.
„Paliekant kasdienybę atsiranda nerimas“, ¬– galvojo jis važiuodamas link oro uosto, – nerimas išnyko kai lėktuvas pakilo ir prasidėjo standartinės procedūros, stiuardesė pasakojo, ką daryti, jei lėktuvas pradėtų kristi. Po to buvo galima užsisakyti kavos, sumuštinių, saldumynų… Lėktuvo rutina…, – pagalvojo jis, – tik kiti algoritmai: nusileidimas, viešbutis, pirmieji užsiėmimai.
„Šiuolaikinis šokis niekaip negali tapti plačiai vartojamu reginiu“ – ši mintis jį persekiojo kiekvieną dieną Vienoje. Visada siaura šiuolaikinio šokio vartotojų grupė, kuri bando suprasti, kam jie yra reikalingi, tačiau norinčių mokytis šokti yra. Kam mokytis šiuolaikinio šokio, jei niekada negalėsi išgyventi kaip šokėjas, tau visada reikės mokyti kitus tam, kad apmokėtum sąskaitas? Šiuolaikinis šokis pastoviai mutuoja, kad patrauktų vis naujus ir naujus sekėjus. Šalia Martos Grejam, José Limón ir kitų technikų atsiranda gatvės šokio užsiėmimai ir t. t. Visada reikia būti madingais. Šiuolaikinis šokis visada pateikia kažkokias naujienas. Workshopo metu gali pasirinkti kelias technikas ir 7 dienas mėgautis savo kūno judesiais. Svarbiausia – tuo metu vyksta šokio festivalis, kuriame naujausi šokio pastatymai, kas labai populiaru Europoje. Įdomiausia, kad didžioji dauguma žmonių yra su pakvietimais; šokėjai ir choreografai žiūrėjo vieni į kitų pastatomus šokius. Žiūrovų nebuvo daug. Kaip jaučiasi šokėjai, kai jie žino, kad didžioji dauguma žiūrovų yra tie patys šokėjai? O svarbiausia, kaip jie jaučiasi, kai supranta, kad jų choreografinės repeticijos prakaitas niekam neįdomus. Bet tai dar nieko. Baisiausia, kai laisvu laiku lankaisi šiuolaikinio meno muziejuose, o jie tušti. Nuostabūs paveikslai, konstrukcijos, instaliacijos, bet be manęs ten nieko nėra, – prisiminė jis, – vienas kitas lankytojas. Kaip Viena gali būti tokia abejinga šiuolaikiniam menui ir angažuota klasikiniam menui: operai, baletui. Nors, – pagalvojau, – jie irgi turi problemų, nes vaikšto dešimtys apsirengusių klasikiniais XVII drabužiais pardavėjų, siūlančių bilietus į Vienos teatrų klasikinius pastatymus. Čia kaip tinklinis marketingas viešoje vietoje. Nors gerai tai, kad jie padaro pardavimus. Prisimenant Vieną, – pagalvojo jis, – nieko išskirtinio aš ten nepamačiau. Tiesiog abejingas miestas šiuolaikiniam menui ir kultūrai“.
„Kai iš Vienos jis skrido į Venecijos bienalę galvojo, kad viskas bus kitaip. Jau ten šiuolaikinis menas tai turėtų būti aukštumoje. O iš tikro teko susidurti su dvejomis Venecijomis. Viena – tai masinės rinkos turistai, vartojantys Marko Polo aikštę, apsipirkinėjantys brangiose parduotuvėse, rytais geriantys kavą lauko kavinėse, o vakarais valgantys picas ir makaronus. O kita Venecija – tai tie žmonės, kurie domisi šiuolaikiniu menu ir vaikšto su žemėlapiu po ekspozicijas, išbarstytas visame mieste. Su žemėlapiais – mažuma. Kiek teko su jais bendrauti – tai dažniausiai ne italai, o žmonės atvykę iš viso pasaulio, pavyzdžiui, meno kritikai, kolekcionieriai, mokslininkai, dailininkai, kuriems svarbu pamatyti naujausias tendencijas. Didžioji dauguma ekspozicijų buvo nuostabios ir įkvepiančios. Svarbiausia – buvo malonu, kad tais metais laimėjo Lietuvos atstovių ekspozicija. Tai buvo labai originalus sprendimas. Jų darbas buvo žymiai įdomesnis už kitų“.
„Venecijos bienalėje yra dar vienas nuostabus dalykas, kad kas savaitę vyksta įvairių menų užsiėmimai: teatro, šokio, architektūros ir panašiai, – jis prisiminė. – Tuo laiku vyko teatro savaitė, žiūrėjau spektaklius, dalyvavau dramaturgų konferencijoje. Ir… Nuostaba – nieko naujo nepamačiau. Klasikinis commedia dell’arte teatras, truputis žiauraus ir absurdo teatro elementų. Nieko naujo. Kodėl? Prisiminiau vieną pokalbį su italų dramaturgu, jis sakė, kad „Italijoje didžiulė korupcija. Jauni menininkai negali pastatyti nieko originalaus ir išskirtinio, nes jie neprileidžiami prie projektų, negali laimėti jokių konkursų ir statyti savo spektaklių. Dažniausiai italai važiuoja į užsienį, dažniausiai į Vokietiją, ten bando pastatyti pirmuosius spektaklius ir paskui, grįžę visa tai daro Italijoje“. Pagalvojau, kad čia nieko naujo – daugelyje šalių yra panaši situacija. Palikdamas Italiją pagalvojau, kad kažkas panašaus yra su Austrija. Rinkoje dominuoja klasikiniai pastatymai, o tuo, kas nauja ir avangardas domisi nedaug žmonių. Pagalvojau, kad sekantis maršrutas į Kopenhagą galbūt atskleis kitas šiuolaikinio meno egzistavimo puses“.
„Kopenhaga neapvylė. Daug šiuolaikinio meno centrų, jie pritraukia pakankamai daug lankytojų, bet reikia daug reklamos, geros kavinės, geros pagrindinės ekspozicijos, naujų ekspozicijų, renginių ir kita. Tada šiuolaikinis menas tampa įdomus, jis tampa labiau vartojamas, jungiamas su laisvalaikio praleidimu ir nišą realizuotis naujiems sumanymams. Nuostabus buvo Street Theatre festivalis Helsingiore ir Helsingborge, kur galima pamatyti daug netikėtų, įdomių darbų, bet didžiausio susidomėjimo sulaukė spektakliai vaikams ir klasikinio tipo spektakliai. Danijoje svarbu, kad teatras būtų suprantamas, linksmas ir kad būtų tuo pačiu galimybė vartoti maistą, gėrimus, būti visai šeimai, – prisiminė jis. Kas svarbiausia, tai Danijoje teatras atviras inovacijai, manau, kad kaip ir kitose šalyse komerciškai sėkmingas yra miuziklas, klasikinės pjesės ir pan. Vyksta daug projektų, kuriuose šiuolaikiniai Danijos menininkai gali save realizuoti. Svarbu, kad čia į sociumą orientuota šalis, leidžianti pasireikšti visiems ir nesukuria bereikalingos įtampos menininkų bendruomenei. Tai nereiškia, kad jos nėra, bet visi turi galimybę. Ten aš supratau, – pagalvojo jis, – kad reikia turėti komandą, jei nori kažką padaryti. O dabar į Londoną“.
„Londonas, Tate Modern galerija. Įėjimas į ją yra nemokamas. Gali nors ir kasdien eiti ir žiūrėti nuostabias kolekcijas, – jis manė, kad tai ypatingai svarbu. – Kiekvieną dieną pilną žmonių, niekur niekada nemačiau tiek žmonių šiuolaikinio meno galerijoje. Taip, kai kurios kolekcijos yra mokamos, bet visi pagrindiniai fondai yra atviri, o svarbiausia – vyksta daugybė renginių, performansų, workshopų, susitikimai su dailininkais, modernaus šokio vakarai, spektakliai ir t. t. Žinoma, yra visa infrastruktūra. Viskas komercializuota, bet prieinama.
Londone dominuoja klasikinis teatras. Net ir vaidinami postmodernioje formoje turi visus klasikinio teatro elementus. Visada turi būti ugnis, scena turi judėti, dekoracijos keistis ir t. t., tačiau jis yra komerciškai sėkmingas, daug privačių teatrų, kurie išlaiko save, yra, žinoma, ir grandų sistema, bet žiūrovų pakankamai daug, spektakliai kaip ir Amerikoje vyksta du kartus per dieną, dieną ir vakare ir pakankamai daug žiūrovų net ir darbo dienomis. Menininkui išgyventi yra pakankamai sunku, nes jis turi rūpintis pats savimi ir uždirbti pinigus Dalinai meno institucijas išlaiko vyriausybės mecenatai, bet jie turi būti ir komerciškai sėkmingi. Žiūrėdamas spektaklį jauti, kad tai gerai suręsti produktai masiniam vartotojui. Norisi pabrėžti, kad labai kokybiškas visų elementų atlikimas, pradedant dekoracijomis ir baigiant šokiu“.
„Atsisveikinus su Globalia Gyvate ir jos meninėmis mistinėmis kelionėmis pradedi suprasti kad Mitinio Žvėries egzistencija negali būti izoliuota, kad visada ją įtakojo švedų, vokiečių, rusų kultūros ir kad ji visada buvo europiniame kontekste su polinkiu atsiriboti ir sukurti kažką naujo. Jeigu esi kontekste, tai kaip sukurti kažką naujo? Žinant naujausias tendencijas, kaip jų nekartoti ir kurti kažką originalaus? Du atsakymai: pirmas, dalyvauti šiuolaikinio meno kūrime; antras – dalyvauti projektinėje veikloje ir ieškoti ryšio su šiuolaikinio Mitinio Žvėries egzistencijos arealu; trečia – kurti žmonių komandą, kurie nori tai daryti. O svarbiausia – sulaukti momento kai tai tampa poreikiu socialiniame savivaldybės kontekste. Kai vietos marketingas pradeda suprasti, kad jei ta teritorija nebus išskirtinė – ji tiesiog sunyks, kai negalima vadovautis senais mitais ir reikia kurti naujus, kai pradedama suprasti, kad mitai negali kartotis, jie turi būti surišti su artimesne istorija nei 400-500 metų atgal.
Ir tada pradedi dalyvauti ir veikti, rašyti su komanda projektus. Ir tai nėra taip lengva. Todėl, kad reikia suprasti ir suvokti tai, kas yra svarbu ir ko reikia projekto vadovams, o svarbiausia – prisiimti atsakomybę už tai, kas bus įgyvendinama. Atsakomybė ir pirmieji veiksmai parodo, kad galima daryti naujus ir išskirtinius dalykus ir kad nereikia abejoti ar gali tai padaryti. Sėkmė gimdo sėkmę, – pagalvojo jis“.
„Svarbiausias sprendimas – atsiverti žmonėms, kūrėjams, profesionalams, mėgėjams ir priimti žaidimo taisykles. Laikantis taisyklių yra galimybė laimėti visiems. Svarbu turėti originalią idėją, daug idėjų, kurias nori realizuoti šiuolaikiniame kontekste. Svarbiausia – tiesiog sėdėti ir rašyti, rašyti ir taisyti ir nesiskųsti, kad tau sunku. Išgirsti ir suprasti pastabas ir perrašinėti, perrašinėti ir dar kartą perrašinėti, kaip ir bet kurį tekstinį kūrinį. Atkaklumas ir kantrybė – tai yra šiuolaikinio meno esmė, – pagalvojo jis ir nusišypsojo. Šiuolaikinėje visuomenėje niekas nenori kentėti; visi nori paprastai ir lengvai. Todėl turintys kantrybės ir atkaklumo gali pasiekti ko nori“.
„Rašant tekstą labai svarbu, kad komanda besiginčydama ir aptarinėdama išliktų vieninga siekiant tikslo. Negalima kritikuoti ir vertinti vienas kito, reikia prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta tam, kad darbas būtų atliktas iki pabaigos. Labai svarbu turėti žmones, kurie gali ne tik sugeneruoti idėją, bet ir paversti ją pakankamai išbaigtu tekstu. Visi yra reikalingi, visi gali prisidėti ir daryti tai, ko reikia“.
„Pridavimas ir aptarimas projekto – tai didžiausias nerimas, tai kaip meno kūrinio pristatymas vertintojams, labai norisi patikti, labai norisi įtikinti, nugalėti, priklausyti ir kas įdomiausia – ne pinigai svarbiausia, bet pripažinimas tų idėjų, kurias tu parašei, – galvojo jis valgydamas sumuštinį su „Nutella“, balta kava. „Pakepta balta duona ir „Nutella“. Kas gali būti skaniau?“.
„Ir kai laimi, kai pasako, kad bus finansuojama ir kad idėjos yra įdomios – tai įvertinamas visų žmonių darbo įgyvendinant pirminius sumanymus, išplečiant juos. Šiuolaikinis menas yra nuostabus, jis sudaro sąlygas įtraukti daugybę žmonių į jo kūrimą ir ne tik į jo žiūrėjimą. Atsiranda daugybė galimybių įtraukti žiūrovus, kur žiūrovas ir tampa pagrindiniu dalyviu. Šiuolaikinis menas gali atsirasti visur – jūsų kieme, mane, laiptinėje, įstaigoje ir t. t. Jau nekalbant apie internetinę erdvę ir tai yra labai svarbu, nes tai realiai keičia žmogaus egzistenciją, žmogus prisipildo šiuolaikinio meno tuštumos, o žmonės šiuolaikiniam menui suteikia savo emocionalumą ir papildo jo racionalumą. Tai kaip naujas grįžimas į emocionalumą ir metamodernizmą, kai racionalumas ir emocinis užsipildymas gali atsirasti vienu metu ir sukelti racionalius emocijų pliūpsnius, postmistinius potyrius, neprarandant racionalaus mąstymo“.
Apmąstymai tęsėsi toliau – „Metafizika ir dialektika niekur nedingsta. Neigimo-neigimo dėsnis gali pasireikšti bet kuriuo momentu. Pandemija, virusas iš dalies bando sustabdyti pakilusią bangą kaip bangolaužis. Galima sustoti ir pasiduoti, o galima bandyti bangolaužį apeiti – nesustoti ir kurti, demonstruoti savo kūrybą. Kai pilna izoliacija, lieka galimybė kalbėtis internete, šokti, dainuoti žmonių kiemuose, suteikiant jiems viltį ir pozityvius išgyvenimus nestabilioje aplinkoje. Galima užpildyti menu sustojusį miestą. Ir šis išbandymas tik padeda dar geriau suvokti meno etines, estetines ir pažintines galias, todėl Kantas, ko gero, yra labiau teisus nei Hegelis. Menas, estetika pažįsta pasaulį kitaip, perkurdamas jį ir sukurdamas naujas nenatūralias, vietines Mitines Žvėries egzistencijos vietas. Sukuria naujas teritorijas, kuriose gali egzistuoti menas ir formuoti jose kitokius gyvenimo ritualus ir etines normas. Net ir negražus grožis yra grožis griaunantis gyvenimo rutiną ir pilkumą. Ir jokie 50 pilkumo atspalvių negali būti išmesti, nes jie ir sukuria Mitinio Žvėries spalvingumą“.
„Tačiau šiuolaikiniai menininkai neapsiriboja tik modernaus meno pilkumu, rudumu ir juodumu. Jie kuria naujus stilius, tokius kaip makskolorizmas, kritinis popartas, postprimityvizmas ir kt., kurių pagalba bando išreikšti šiuolaikinio Mitinio Žvėries anatomiją globalaus pasaulio kontekste. Globali Gyvatė nėra Mitinio Žvėries priešas, ji yra antropomorfinės ekosistemos sudėtinė dalis, kuri priverčia Mitinį Žvėrį tobulėti, kad išliktų ir plėstų savo egzistencijos arealą. Mitinio Žvėries ir Globalios Gyvatės dialektinis ryšys sukuria galimybes atsirasti kažkam naujesniam, tobulesniam nei buvo prieš tai. Kas tai bus? Jūs jį sukursite ir pamatysite“.