Švytintis miestas
" ir kartais , sutemus , virš miesto mes galime išvysti švytėjimą - tai žvėris pakyla iš požemių , kad saugotų Kauną nuo negandų , kaip tai daro jau daugelį šimtmečių "tai pamenu iš mano močiutės pasakų , kai buvau mažas . Ji pasakojo , jau sutemus grįžinėjo namo palei Nerį , kai netikėtai kitoje pusėje upės išvydo iš po žemių iškylantį siluetą - šviečiantį , auksinį žvėrį , kuris pakilo aukštyn virš miesto , tačiau jai tada pasirodė labai baisu , todėl tekina parbėgo namo ...ir tik vėliau man gimus tai tapo pasaka apie auksinį žvėrį sauganti Kauną.. Ir taip toliau...
Muzika Senamiestyje
– Iš kur ta muzika?
*** Rachelė žengia Senamiesčio grindiniu, atkreipdama dėmesį į kažkur skambančią smuiko muziką. ***
Šalia ,,Mėsininkų" sinagogos stovi jaunas vaikinas, griežiantis smuiku. Natanas pamatęs artėjančią Rachelę, nusprendė parodyti viską, ką moka geriausiai.
– Hm… Dabar pavasaris, o jis groja A. Vivaldžio ,,Žiemą". (pagalvojo Rachelė)
– Panele, gal jums ką nors pagroti?
– Aš neturiu pinigų.
– Man nereikia iš jūsų pinigų. Aš tik noriu jums pagriežti smuiku.
– Grokite, ką mokate, aš paklausysiu.
– Sakote jums patinka A. Vivaldis?
– Taip, patinka.
– ,,Žiema"?
– Tiesą sakant, ,,Vasara".
– Tuomet dovanoju jums, šį kūrinį!
*** Vaikinas pagrojęs kūrinį, nusprendė prisistatyti. ***
– Mano vardas Natanas. Oi! Nepabėkite panele!
– Aš labai skubu.
– Na, pasakykite, bent savo vardą!
– Esu Rachelė.
*** Natanas paėmęs Rachelės ranką, švelniai prikišo lūpas virš jos, bet nepabučiavo, tik pasisveikino, kaip pridera. ***
– Gal galėčiau jus pakviesti kakavos?
– Aš nesusitikinėju su vaikinais.
– Tai bus pirmas kartas.
– Jūs labai užsispyręs. (Rachelė šyptelėjo)
– O gal visgi sutiksite?
– Na, jei pasiimsite ir smuiką…
– Oi, būtinai. Aš be jo niekur neinu!
– Na, gerai.
– Rytoj 14 val ,,Konrado" kavinėje.
– Gerai. Tuomet iki!
– Iki pasimatymo, panele, Rachele!
*** Rachelė nuėjo į sinagogą. Žiūrėdama į aron kodešą, visą laiką tik ir galvojo apie smuiko muziką, kurią girdėjo griežiant Natanui. ***
,,Muzika Senamiestyje" pasakojimą sukūrė ir padovanojo Kipras Marcalis
BAIMĖ
*** Lėtai barbena lietus. Tamsu ir niūru. Šalta. Šešėlis sliūkina pirmyn atsargiai dairydamasis į šonus – rodos niekas neseka. Šiandien ta diena kai jis pamatys Žvėrį. Pamatys tikrą gyvą legendą. Siauros ir tamsios Kauno senamiesčio gatvelės dvelkia nepaaiškinama baime. Baimės kvapas tvyro visur. Praeivis jautė kaip ji smelkiasi į visas jo kūno ląsteles ir stingdo jau ir taip sužvarbusį kūną. Bet jis eina pirmyn. Jis nepasiduos tai įkyriai jį apimančiai visagalei baimei.Jis turi susitikti su Žvėrimi. Privalo, kitaip visam miestui kils pavojus. Ir tas pavojus yra realus. Jis privalo apie grėsmę pranešti miestą saugančiam Žvėriui. Pasukus link Šv.Jurgio bažnyčios Šešėlis sustojo. Vėjo blaškomos gatvės apšvietimo lempos metė ilgus šešėlius, kas dar labiau kėlė šiurpą. Šešėlis apsidairė – pasigirdo tylus vos vos girdimas šnopavimas. Jį vis dėlto seka? O gal tai tik įsiaudrinusi fantazija? Šešėlis bandė nurimti, tačiau baimė išdavikiškai pakirto kojas, o širdis dunksėjo taip, jog rodėsi tuoj tuoj iššoks iš krūtinės. Jis nesėkmingai bandė kovoti su vis stiprėjančiu baimės jausmu, bet baimė buvo už jį galingesnė. Jis jautė kaip kojos prisipildo švino, ima drebėti visas kūnas, o beprotiškos mintys sukasi galvoje nesvietišku greičiu. Šešėliui atrodė, kad dar kelios akimirkos ir jis išprotės. Šaltas prakaitas žliaugė per visą kūną. O iki tikslo buvo likę vos keli žingsniai… Tik staiga jis suprato, kad tai viskas. Galas. Vis garsėjantis šnopavimas nenumaldomu greičiu artėjo link jo… Žvėrie, tu turi žinoti vieną paslaptį, kuri išgelbės ir tave, ir Kauno miestą nuo prakeiksmo. Tau tik tereikia…***
Lietaus lašai tingiai kapsėjo ant susmukusio kūno. Tin tin. Tin tin. Nuo vandens sumirkęs lietpaltis dengė sumaitotą žmogaus kūną. Kraujas praskiestas vandeniu rangėsi smulkia gyvačiuke tolyn gatve tai apibėgdamas smulkius akmenukus, tai nunešdamas kažin kieno pamestas šiukšles. Smagiai dardėdamas žemyn , staiga upelis sustojo – jam kelią užvėrė nuotekų anga. Akimirką lyg padvejojęs, jis visu greičiu nėrė žemyn.***
Žvėris prabudo nuo nepaaiškinamo kvapo, kuris tvyrojo ore. Ir staiga Žvėris suprato, kad tai mirties kvapas. Kvapas naujos aukos kraujo. Žvėris suvaitojo. Jo šauksmas, kupinas ilgesio ir beprotybės perskrodė Kauno požemius. Skausmas, baimė ir supratimas, kad tu nieko negali pakeisti, atėmė iš Žvėries paskutinę viltį Ir jis suprato, kad tai vėl tęsis…
Apie Kleboniškio Mišką
Kleboniškio Miškas yra įsikūręs šiauriniame Kauno pakraštyje. Vieta ideali: toli nuo miesto šurmulio, švelniai apkabintas Neries, pagarbiai išlaikantis atstumą nuo Nemuno. Niekas tos milžiniškos medžių kolonijos nė nevadina mišku, ji žinoma kaip parkas. Tik parkas.
Vietiniai paisto visokias pasakas, sumišusias su vienu kitu tikru faktų: užkasti lobiai, caro laikų tvirtovės, Smetona medžiojantis ant žirgo... Sako, seniausia miško pušis yra net 247 metų senumo. Magnetinis kalnas miško centre neva veikia kompasą, suklaidina jį net 11 laipsnių. Toks reiškinys įvardija Kleboniškio kalną kaip magnetinę anomaliją. Vietiniai tiki, kad miške trykštantis šaltinis yra jaunystės eliksyras. Senas eigulys pasakojo, kaip briedžio ragai ėmė žėrėti, jam atsigėrus šaltinio vandens, gyvūnas atjaunėjo eigulio akyse. Žmonės rikiuojasi į eilę vandens pasisemti, sako, jis mėnesį laiko stovi ir nepažaliuoja. Kava su juo skanesnė.
Tik parkas.
Sunku nepastebėti, kas ir koks iš tikrųjų yra Kleboniškio Miškas. Tačiau dauguma žmonių nepastebi, kad tai gyvas organizmas, alsuojantis visiškai šalia mūsų. Dėl nelauktai susiklosčiusių aplinkybių man šitai teko patirti pačiai. Tikiuosi, ir kiti žmonės sužinos, kokį nepaprastą kaimyną turi mūsų miestas.
Prieš penkiolika metų atsidūriau duobėje. To meto save lyginčiau su vikšriuku, kuris galvojo, kad tuoj pavirs drugeliu. Tačiau kažkas nutiko ir pradėjau jaustis ne kaip drugelis, veikiau kaip sliekas. Niekas nedžiugino, jaučiausi sustingusi, visa nutirpusi, sugrubusi. Aplinkiniai konstatavo, kad praradau gebėjimą gėrėtis, įkritau į duobę. Iš tiesų įkritau. Eigulių rajone, netoli namų. Šlumšt. Sėdžiu tamsoje, širdis daužosi iš baimės. Iš baimės! Vadinasi, galvoju, nors vieną emociją dar jaučiu. Skatinama baimės imu judėti, rankomis iriuosi tarp šaknų, ropoju keliais į priekį. Ankšta, vietos mažai, bet baimė tartum propeleris stumia mane į priekį, ir aš galiausiai išsiropščiu iš duobės. Suvokiu, kad nesu toje pačioje Eigulių vietoje, kur įkritau į ją. Aplink tamsu, nei namų, nei miesto žiburių. Virš manęs mėlynas, keistai nušvitęs dangus, aplinkui miškas. Ilgai reikės eiti namo, į Eigulius, galvoju, stengdamasi nuvyti kraupesnę minti, kad per kažkokį požeminį tunelį ką tik atropojau į Kleboniškio Mišką.
Išgirstu balsą, balselį, kažkur apačioje, ant žemės, prie pat mano kelių:
„Uch, ech, ausys... Ir tos pasidavė“. Balselis sklinda iš vabalo. Krypūnėlis sunkiai krypuoja, žeme velka vieną koją. „Nu, nieko negirdžiu, spengia nors tu ką!“. Galiu prisiekti, kalba vabalas.
Atsisėdu. Ničnieko negirdžiu, sakau sau, ir pamažu imu dairytis, kad panika proto neužvaldytų. Esu buvusi Kleboniškio Miške, tačiau šįsyk jį vos atpažįstu. Nežinau, ar dabar jis visai kitaip atrodo, ar prieš tai mažai ką buvau įsidėmėjusi. Nors ir naktis, tačiau Miškas po mėnuliu šviesus, dangus kone žydras. Sodrios žalios samanos po mano kojomis lyg linguoja, medžiai ir krūmai išdidžiai šakas iškėlę man lyg mojuoja, juose medžioja įvairiausi naktiniai vabalai, paukščiai ir kiti gyviai. Viskas pulsuoja tuo pačiu ritmu, atrodo aplink daug mažų gyvybių, bet visos – vienas organizmas. Konstatuoju, kad krisdama į duobę susitrenkiau galvą. Panika lengvai trukteli mano mintis.
„Atsiprašau, pasitraukite, jūs blokuojate mūsų taką, - į mane suraukus antakius spokso skruzdėlė, o už jos – visas jų būrys. - Kas įvyko?... Kodėl užlaiko?... Nespėsim viską sunešioti prieš vakarienę..“.
„Labai atsiprašau.“ Atsistoju ir pradu trauktis, galiausiai dedu į kojas. Griebiu paniką už rankos.
Pribėgu Kleboniškio šaltinį, sustoju sunkiai alsuodama. Apsidairau, ir vėl tas pat jausmas, kad viskas aplinkui gyva. Nusiraminu.
Suprantu, kad tai nėra taip baugu, kaip iš pradžių konstatavo mano protas. Prisimenu: panašų jausmą esu patyrusi pasikartojančiuose vaikystės sapnuose. Tik sapnuodavau ne gyvą mišką, o gyvą namą. Pamenu, atsidūrusi jame pajusdavau, kad kiekvienas baldas, paveikslas ar vazono gėlė vibruoja, tarsi būtų sklidini gyvybės. Esu tai sapnavusi, gal ir dabar tai tik sapnas?
Pastebiu prie šaltinio didžiulį žvėrį. Briedis. Sustingstu iš baimės. Jis godžiai atsigeria šaltinio vandens, pasuka galvą į mane ir... pamerkia kairę akį. Suglumstu, regis, net kvailai nusišypsau. Briedis lėtai nupėdina į miško gilumą.
„Kodėl stovi kaip mietą prarijusi?“
„Atsiprašau?“ - apsidairau, nesupratusi, kas mane kalbina. Įtariu, kad medis dešinėje.
„Ko veidas ištįsęs?“ – klausia krūmas iš priešingos pusės.
„Man mirktelėjo... biedis?“
Nesuvokiu, kodėl prasižiojau apie briedį, o ne apie faktą, kad kalbu su medžiais ir krūmais.
„Klajūnas? Jo kairės akies nervas sušlubavęs, - atsako voverė tupinti ant krūmo, - tave pamačiusi jo akis turbūt mechaniškai truktelėjo. Didelis žvėris, bet bailus.“
Voverė nervingai apsidairo ir dingsta tarp šakų.
Ne protu, o intuicija pradedu suvokti, kad Kleboniškio Miškas kalbasi su manimi per kiekvieną augalą, spyglį, gyvūną, net šešėlį.
„Tai gal tik pasirodė, kad briedis man pamerkė akį?“ - įsidrąsinu.
„Kartais briedis yra tiesiog briedis“, - gūžteli pečiais Miškas.
Medžių lapai sušlama, suvirpa, galiu prisiekti, kad išgirstu krizenimą. Galiausiai Miškas garsiai nusikvatoja. Ir aš nusijuokiu, atsistoju ir patraukiu toliau.
„Kodėl aš čia? Kas man nutiko?“
„Nieko nenutiko“, - klykteli naktinis paukštis virš galvos.
„Negi normalu įsmukti į duobę ir išrėplioti iš jos miške? – vėl nubunda mano draugė panika.
„Normalu, nenormalu... Manai, kad egzistuoja tiktai du pasirinkimai?“ – klausia Miškas.
„Aš atsidūriau čia todėl, kad praradau... gebėjimą gėrėtis?... Tai jau paskutinė stadija, man šakutės?..“
Po manimi sulinguoja Magnetinė kalva, Miškas ir vėl sukikena.
„Niekados ir niekam nebūna šakutės, nes tu negali tiksliai žinoti, kas tau nutiks kitą minutę. Taip, įmanoma nuspėti kai kuriuos įvykius, dažnai tie spėjimai pasitirvintina, tačiau ne visada. Įsidėmėk – tikrai ne visada. Gyvenimas dažnai nustebina. Ir suvokimas, kad ne viskas yra tavo rankose, kad ne viską tu gali numatyti, tasai suvokimas turi tave išlaisvinti.“ Mano apatinė lūpa suvirpa, jaučiu, tuoj pravirksiu. Nežinau, ar dėl to, kad esu pakylėta, ar kad pagailo savęs.
„Ką man daryti?“ - kuždu.
„Dabar tavo darbas yra vienas – būti žemesnei už žolę. Gulėti ir laukti. Vis dėlto gulėti ne pasyviai, o taip tarsi tai būtų pagrindinis tavo darbas. Supranti – laukti lyg dirbti“, - švelniai sušnabžda Miškas.
Jaučiau, kažkas mano viduje sušyla. Baimė ima slūgti. Tolumoje išgirstu lengvą ūžesį, sakytum, šimto spiečių dūzgimą.
„Koks čia garsas?“
„Bitės darbuojasi.“
„Naktį? Kodėl nemiega?“
„Jos dirbą labai svarbų darbą, tvarsto žaizdas. Kartais jų būna tiek daug, kad ir ištisą naktį tenka triūsti. Šis darbas ilgas, reikalaujantis kantrybės.“
„Kieno tos žaizdos?“
„Visų – medžių, dangaus, žmonių.“
Ką gi, jeigu reikia tiktai tykiai ir kantriai gulėti kaip žolei ir laukti, šitai aš įstengsiu. Supratau, kad po daugelio dienų jau galiu šį tą pabaigti, o jausmas, kad vėl tikiu savimi, mane atpalaidavo. Atrodė, vidinis mano sugrubimas ėmė tirpti, sustingęs kūnas virptelėjo, pradėjo jausti šilumą.
Namo grįžau jau turėdama tikslą. Kasdien dirbau tiktai vieną darbą: stengiausi būti nuolanki kaip žolė, nieko per daug nereikalavau nei iš savęs, nei iš kitų, tik kantriai laukiau, leidau dirbti pačiam darbui ir bitėms. Po keleto savaičių, o gal mėnesių, tiksliai nė nežinau, nes buvau užsiėmusi būtent tuo darbu, atslūgo mano sąstingis, grubūs liūdesio gniaužtai paleido mane.
Pamažu grįžo gebėjimas gėrėtis.
Grįžo netgi sustiprėjęs.
Vėliau radau eilėraštį, parašytą Eiguliuose, netoli Kleboniškio Miško, keletą metų prieš man gimstant:
Žydrą naktį – žiedas sprogo:
šlubas vabalas apkurto, smigo šnarančios skeveldros
į naktinių paukščių plunksnas;
bitės aviliuos nubudo, patalus kvapnius paliko,
plėšė drobules ir tvarstė
dangų ir šiltus medžius.
Atsitik taip – žiedas sprogo!
Varge varge, kas išdrįso
užminuoti pumpurėlį?
Gal tas aklas kurčias sliekas, kursai tūno tarp šaknų?
Ak tu slieke nevidone, slidžiakūni, pusiaproti,
žemės kirmine aklasai, nuostabusis bjaurybuk...
Tekstą padovanojo svetainės kaunolegenda.lt vartotojas.
Gulbių meilės istorija
Vienoje gražioje vietoje - ten, kur ošia pušynai ir teka sraunusis Nemunas, gyveno gulbių pora. Gulbės jau daugelį metų ištikimai, viena kitai, šokdavo meilės šokius. Savo ilgais baltais kaklais, žiūrėdamos viena kitai į akis, meiliai ir grakščiai, gamtos horizonte, nupiešdavo širdį.
Tai atrodė - lyg impresionistinis paveikslas, įrėmintas dviejų amžinai prisiekusių meilę, vienas - kitam, grakščiųjų paukščių.
Gulbės mėgo keliauti. Kai pakildavo - savo didingais sparnais - skrosdavo vėją, sukeldamos gūsius, idant, tai būtų tolydžio skrendantys aitvarai. O jų nuostabusis skrydis atkreipdavo dėmesį - kiekvieno esančio šalimais. Tyliosios gulbės, tik skrisdamos išleisdavo tuos nuostabiuosius garsus, it, tai būtų muzika ar bažnyčios varpas, akimirkai sustabdęs laiką.
Josios labiausia mėgo Nemuną, savo, rodos, niekuomet neišsenkantį gyvybės šaltinį. Sraunioji upė aprūpindavo gulbes ir kitus gyvūnijos pasaulio atstovus maistu - vandens augmenija, dėl kurios - ilgakaklės, ištiesusios laibuosius kaklus, nerdavo po gaivinančiu Nemuno vandeniu.
Nemunas - didžioji gulbių buveinė. Atstu perėdavo jauniklius, saugodavo nuo plėšrūnų. Gulbės pajutusios pavojų, plaukia tolyn nuo kranto. Tiktai upė - didysis prieglobstis - greičiausiai apsaugodavo mūsų lėtąsias ir grakščiąsias gulbes.
Jos buvo - tarsi balerinos, gracingais judesiais, šokančios vandeniu, vos liečiančios pirštų galiukais žemę.Arba teptukai - švelnių tapytojo rankos mostų, vinguriuojantys drobę.
Pasakojimą sukūrė ir padovanojo: Kipras Marcalis
Žadinkime žvėrį!
Kauno mitinis žvėris – kas jo tikrą vardą pasakys? Ar gimė jis Kaune, o gal čia atkeliavo? Žinoma tik tiek, kad Kauno pilis ne dėl kryžiuočių pastatyta. Kauniečiai statė ją, kad iš bokštų galėtų stebėti žvėrį, kurio nugara kartas nuo karto pasirodydavo tai Nemune, tai Neryje. Ilgai netrukus gynėjai suprato, jog žvėries nereik bijoti, jis pats sergėjo Kauną ir padėjo tiek vietiniams tiek atvykėliams. Nusekus upėms, Hanzos pirklių laivai neretai užklimpdavo, bet jiems į pagalbą stodavo žvėris ir švelniai pastumdavo nuo seklesnės vietos.
Kauno mitinis žvėris nebuvo tik upių gyvis, o gal evoliucionavo per daugybę savo gyvenimo metų. Nors tik keletą teigią, jog matė žvėrį savo akimis, tačiau nemažai kalbėjo jaučiantys jo būvimą. Vieni bijojo, kiti didžiavosi, o treti kaimyniškai draugavo. Žvėris išnėręs iš upių gilumos sėlindavo Kauno gatvėmis ir gatvelėmis. Jis matė viską: Kauno nuodėmes Nemuno gatvėje, Laisvės alėjos šurmulį, Kauno prezidentūros tunelius ir marių atodangas. Laikais sunkiais gedėjo jis ištremtųjų ir bandė jiems padėt, bet pats nusilpęs jautėsi jisai, kai tiek aplinkui neteisybės. Užmigt gilaus miego nusprendė jis, pamatęs, jog Kaunas nebe Lietuvos, ir pramiegojo išsilaisvinimą, iki šiolei miega jis. Tad sukluskite kauniečiai, pats laikas žadint Kauno žvėrį! Laikas šlovinti mūsų pasiekimus, kad ir žvėris gerėtus!
Pasakojimą dovanoja svetainės "Kaunolegenda.lt" vartotojas
Stebuklingas rūmas
Tai prasidėjo dar niekam šioje žemėje negimus. Labai labai seniai, viduryje plynų laukų stovėjo apleistas rūmas. Jame gyveno nenusakomo aukščio moteris su keturiomis akimis ir jos stebuklingas tarnas - paukštis su trimis galvomis. Keturios akys padėjo jai viską matyti, bet vieną dieną ji apako. Nepagelbėjo nei jos paukštis, kuris nuskrisdavo devynias mylias, jai atgabenti stebuklingų žolelių. Jis išskrido, bet rado ją jau visiškai apakusią. Paukštis iš nevilties išsikapojo savo dvi akis. Moteris, nors ir turėjo stebuklingų galių, pamažu silpo, nes visa stiprybė buvo jos regėjime.
Ėjo laikas, po savaitės paukštis išsikapojo sau dar dvi akis. Likus tik dviems paukščio akims, tos dvi akys tolumoje pamatė ateinantį-atplaukiantį seną vyrą, su barzda iki žemės. Rankoje jis laikė lazdą. Įėjęs į namus, pamatė baisų vaizdą - Moters, su 4 duobėm vietoje akių, o šalia - paukštis, su trimis galvomis, bet tik dviem akim. Siaubo apimtas vyras išbėgo laukan.
Nebuvo čia laimingos baigties.
Istoriją padovanojo Centro bendruomenės atstovai.
Snieguotas rytas
Vieną gražų birželio rytą - labai šviesų, bet dar labai ankstyvą - Kęstučio gatvėje iškrito sniegas. Kiemsargis Antanas, išėjęs pramankštinti senus kaulus, labai nustebo. Nustebo labiausiai ne dėl to, kad sniegas birželį yra pats įprasčiausias reginys, o dėl to, kad nesitikėdamas slidaus slenksčio, kaip visada ryžtingai žengė pro duris ir skaudžiai žnegtelėjo ant nugaros. Nors ką aš čia sakau - nustebo jis daug mažiau, nei supyko, mat buvo įsitikinęs, kad pasaulyje viskas vyksta ir turi vykt pagal tam tikrą, iš anksto sutartą tvarką: ankstyvi birželio rytai nedvelkia ką tik iškritusio sniego vėsa, o slenksčiai paklusniai laukia būti užminti tvirtos sargo kojos.
Pasaulio tvarkos apmąstymams Antanas turėjo sočiai laiko, mat negalėjo pajudėti. Ilgai būtų dar ten gulėjęs, jei ne staiga, lyg iš niekur nieko išdygusi lapė. Lapė priėjo prie Antano, ir, trumpai pauostinėjusi mostelėjo uodega. O stebukle! Antanas pašoko ant kojų, lyg vėl būtų 16!
Istoriją padovanojo Centro bendruomenės atstovai.
Žvėris
Kažkada, kai nebuvo žvaigždžių, nei mėnulio... Neošė jūros ir nešlamėjo medžiai... Buvo vieta, kuri dar neturėjo savo vardo, tačiau jau tuo metu po žemes klaidžiojo Žvėris.Tai buvo didingas Žvėris: kur jo seilės nutekėdavo - ten atsirasdavo ežeras, kur jo koja suplūkdavo žemę - atsirasdavo kalnas, o kur jis iškvėpdavo orą - atsirasdavo gyvybė. Taip ir atsirado žmonės, kurie iš pradžių, garbino savo kūrėją ir jo bijojo.
Bėgo laikas, o neapykanta ir baimė augo. Žmonės nužudė savo mitinį Žvėrį. Vyko mūšis. Didžiulės kautynės. Sako, tada ir įvyko stebuklas - didžiulė galia, suvokimas, dieviškumas užpildė žmonių esybes ir viskas prasidėjo iš naujo...
Istoriją padovanojo Centro bendruomenės atstovai.
Močiutės sapnai
– Sveiki, pone, Chaimai! (Ida mojuodama rankomis)
- Sveika, Ida. (susikaupęs ir įsistebeilijęs, rimtu veidu į popieriaus lapą)
– Rachele, kaip tu, manai ar ši vieta tinkama naujam pastatui?
- Kokiam pastatui?
- Valdžia ruošiasi statyti pastatą Vatikano pasiuntiniui…
- Šioje vietoje, kur mes stovime, norite statyti pastatą? (Ida išplėtusi akis, manieringai pražiojo burną,)
- Taip, Ida. Ką, tu, manai?
- Na, o kodėl negalėtumėte pastatyti Operos ir Baleto teatro – Kaune? Juk, Kaunas Lietuvos sostinė, o mes neturime didelės erdvės, kurioje galėtume stebėti baletą.
- Ne viskas taip paprasta, Ida…
- Ida, pasuk, truputį galvą, link įrenginėjamo funikulieriaus, ir pakelk, šiek tiek, smakrą…
- Ar taip geriau?
- Geriau.
*** Ida įsiklausiusi į kreidelės garsus, pažvelgė į žemę. O tada pakėlė akis ***
- Pone, Chaimai, man kilo idėja…
– Tu, visada turi puikių idėjų, Ida.
- Ak, pone, Chaimai, liaukitės, imsiu rausti. (sukikeno, margaspalve šilkine skarele prisidengusi lūpas)
- Na, tai rėžk.
- Kodėl valdžia negali paskirti pastato
- Menui?(architektas atsiduso)
- Kada nors būtinai tai įvyks. Mes dar tiktai kuriamės iš naujo, bet pažvelk, kaip ekonomika auga, lito vertė rinkoje didėja, tiek daug visokių naujovių. Kiek pastatų jau pastatyta. Greitai Kultūrai valdžia pradės skirti didesnį finansavimą, nes supras, kad kultūra ir ekonomika turi augti iš vien, papildydama viena kita.
- Tu čia apie pridėtinę vertę?
- Taip, Rachele…
– Skaičiau vadovėlyje: ,,Ekonomika, Menas ir Teisė“. Ten rašė apie naujų darbo vietų kūrimą, užsienio investicijas ir netgi… švietimą…
*** Ištarus paskutinį žodį, Rachelės akys, rodos, pirmą kartą taip sušvito draugių akyse ***
– Labai tavimi didžiuojuosi, dukryte. (p. Chaimas apkabino Rachelę)Susitiksime vakare, turiu eiti brėžti brėžinius pas kolegas.
– Iki.
***
- Ko raukaisi, Ida?
– Na, bet aš vis tiek nesuprantu, kodėl reikia statyti tokį pastatą, tokioje vietoje, kur renkasi menininkai. Čia, juk mūsų visų mūzų įkvėpimo šaltinis! (nerimastingai rodo rankomis) O paskui, nebeturėsime kur rinktis. (liūdnai)O ką, tu, manai, Ieva? Amžinai tyli. Pasakyk ką nors. (Ida susierzinusi, sunėrė rankas)
- Aš manau, kad jeigu nesiliausi skėsčiojusi rankomis, savo portrete atrodysi kaip medis.(,,Pozuotoja“ įsižeidusi, giliai įkvėpė deguonies)
– Kaip tu, taip galėjai pasakyti? Žinai, kad aš mokykloje visada vaidinau medį!
- Tu, mokykloje visada vaidinai medį? (paklausė Rachelė)(Ida piktu žvilgsniu pažvelgė į Ievą.)
– Oi, atleisk, pamiršau, kad tau tai jautri tema. (Ieva prikandusi lūpą, sparčiu tempu, prikišo nosį prie molberto)
- Ne medį! Buvau drebulė. (atsidususi ir užmerkusi akis, susikūprino)
– Tau šis vaidmuo visai tinka (sumurmėjo Rachelė)
- Pfru. (suprunkštė Ieva)
- Ką?
- Džiaukis, kad bent ne akmuo. Galėjai judėti savo lapais ir šakomis. (jautria intonacija ištarė Rachelė)
- Taip, Ida, kartais aktoriams skiriami vaidmenys, kurie – jiems tinka. Įsivaizduok, kad tai buvo tavo mokyklos amplua. Niekas kitas iš mokyklos nebūtų geriau suvaidinę drebulės nei tu, Ida. (pasitaisiusi kreidelę, ištarė Ieva)
- Taip manote?
*** Mergina atstačiusi pečius taip, kaip dera taisyklingai laikysenai, ir pasitaisiusi pirštais – užkritusią garbaną ant veido, kilstelėjo lūpų kampučius ***
- Baigiau. (nusišypsojo Ieva)(Idos akys dėl susižavėjimo prisipildė ašarų)
– Ieva, tu, tokia talentinga! (ištarė Rachelė)
- Atleisk, dėl mano karšto būdo, atleisk, ko tau prišnekėjau, tu vis tiek mano geriausia ir mylimiausia sesutė! (tarsi užsidegusi, Ida, apkabino Ievą)
- Chrė-chrė.. (kostelėjo) Tu, daugiau sesių neturi ir gana, mane niurkyti. Atleidžiu.
- Ida, aš suprantu kodėl tau rūpi menas ir kultūra. Jūs abi su Ieva, mane įkvepiate gyvenimui. Įsivaizduokime, kad čia, šitoje vietoje, vieną dieną stovės pastatas – institucija…
- Ten rinksis menininkai… (Ieva)
- Aktoriai, artistai, šokėjai… (Ida)
- Literatai… (Rachelė)
- Ten vyks renginiai… (Ida)
- Paskaitos, kalbės pranešėjai… (Rachelė)
- Koncertai! Ir gros pianinu, būtinai! … (Ieva)
- Dainuos solistai… (Rachelė)
- Operą… (Ida)
- Ir kurs naujus dalykus… (Ieva)
- Rinksis įvairaus amžiaus žmonės… (Rachelė)
- Pieš portretus… (Ida)
- Kurs keistus dalykus! (Ieva)
- Rankdarbius… (Rachelė)
- Bus daug šypsenų ir Laisvės! … (Ida)
- Taip! (Ieva)
- Taip! Taip! Taip! (Ida)
- O, čia, išraitytu užrašu, bus parašyta: ,,Kauno menininkų namai“…
*** Braukdama delnu per įsivaizduojamą iškabą, svajingai ištarė Rachelė ***
Pasakojimą sukūrė ir padovanojo: Kipras Marcalis (pavadinimas: ,,Močiutės sapnai“)