Mitinio Žvėries koučingas

Ankstyvas pavasaris – tai pilkuma ir pirminė žaluma, į kurią niekas nekreipia dėmesio. Tikiesi, kad kažkas pavasarį gyvenime pasikeis. Svajonės, kurios niekada neišsipildė. Pavasario viltis, kad pusę dienos galima sėdėti lauko kavinėje ir žiūrėti į praeinančius žmones ir žinutes telefone. Skrolini žmones ir žinias. Jie praeina ir išnyksta, kaip ir internetinės žinios. Tarsi turėtum rankoje pultą, kurio pagalba kontroliuoji žmonių ėjimą pro šalį; vienus greičiau, kitus lėčiau, ties vienais sustoji, ties kitais – ne, į vienus įsižiūri, o kitų net nepastebi. Tačiau tai nesvarbu. Vis tiek jų neprisimeni. Pirmiausia, ką prisiminti? Aš jų nepažįstu. Ir nenoriu pažinti. Antra, kam jie reikalingi? Jie tik reikalaus dėmesio, kaip ir Mona sėdinti priešais mane. Viskas paviršutiniška, net ir santykiai su Mona. Sėdime šalia vienas kito, bet jos nepažįstu. Susitinkame išgerti puodelį kavos ir dėl sekso. Viskas pagal tą pačią tvarką: kava, o po to seksas; niekas nesikeičia, net ir tai, kad mes nemiegam kartu. Suprantu, kodėl. Diskomfortas. Negaliu naktį atsipalaiduoti, kai ji šalia. Geriau važiuoti namo.
Žiūriu į ją. Kartkartėmis ji pakelia akis nuo telefono ir kalba nereikšmingas frazes. Dažniausiai porina apie tai, ką parašė draugai: „Ar žinai… Agnius nebesusitikinėja su Adele? Ar žinai… Jovita nusipirko naują mašiną… Raudoną“. Apsimetu, kad klausausi. Visada apsimetu, kad jos klausausi. Už išklausymą užsidirbu sekso. Atpratau aiškinti merginoms, kas man yra įdomu arba neįdomu, prasminga arba neprasminga. Aiškinimai man nenaudingi. Po mano paaiškinimų kyla konfliktai, o jie kenkia seksui. Man to nereikia, geriau patyliu. Sako, kad kai poros pykstasi, tai gerėja seksas. Tačiau viskas būna atvirkščiai. Ji susiraukia, o aš jaučiu kaltės jausmą. Seksas tampa atsiprašymu, pataikavimu, kaltės išpirkimu. Nėra jokio malonumo. Bent man tai jau tikrai. Mona ko gero džiaugiasi, nes jaučiasi nugalėtoja.
Mano mintis nutraukia Monos šauksmas:
– Karantinas! Visi turi būti namuose. Apsaugos priemonės, dezinfekcija…
Jos balsas buvo dirbtinai nerimastingas. Jaučiu, kai ji meluoja. Supratau, kad sekso nebus, bet ne dėl viruso. Tai tik pretekstas. Ji pakėlė akis ir ramiu veidu pasakė:
– Reikia važiuoti namo.
Tuo momentu labai norėjau, kad ji sugalvotų kokį nors pasiteisinimą, tačiau jo taip ir nesulaukiau.
Sumokėjau, nuėjome iki jos mašinos, bandžiau ją pabučiuoti, tačiau ji pasakė „gal nereikia“ ir nuvažiavo. Važiuodamas galvojau, „gal mes vienas kitam nusibodom?“. Žinote, taip būna: abu jaučia tą patį, tačiau nei vienas nenori žengti pirmojo žingsnio, įžeisti ir pasakyti tiesą.
Grįžau namo. Žiūrėjau, žiūrėjau, žiūrėjau… Skaičiau, skaičiau, skaičiau… Supratau, kad reikia sėdėti namuose. Karantinas. Tai bent. Mąsčiau, ką reikės veikti, juk viskas uždaryta. Parodos nerengiamos, spektakliai nerodomi, kavinės, parduotuvės ir kino teatrai uždaryti. Vietos, kur vyko mano gyvenimas, dabar uždarytos. Reikia sėdėti namuose. Nesimaudžiau. Sekso nebus. Užmigau. Pabudau su mintimi: „Ką veikti namuose?“ Pasidariau kavos, grįžau atgal į lovą ir pasiėmiau planšetę. Skaičiau naujienas, pasitikrinau el. paštą, naršiau „Facebook“, „Instagram“, ir „Twitter“. Draugai džiaugiasi, kad nereikia eiti į darbą ir gali veikti, ką nori. Žiūriu į juos ir suprantu, kad jų veidai ir kūnai tapo „nuogi“, be tiuningo, išsidraikę ir apleisti. Iš kur jie traukia tuos skudurus? Neaiškūs marškinėliai, pižamos, sportinės aprangos. Kaip primityvu. Jie pasidavė. Jie nenori atrodyti, kaip oro uoste užstrigę keleiviai. O jie palikti, murzini ir susivėlę. Tai pirmoji diena. Kas bus toliau?
Turiu kažką daryti. Gal reikia susikurti kokią nors dienotvarkę, ką, po ko ir kaip darysiu. Prisimenu, kad karantinas truks dvi savaites. Mažiausiai… Ką dvi savaites veikti namuose? Galvoje tuščia, jokių atsakymų. Pradedu galvoti ir prisimenu, kad yra visagalis „Google“ ir „YouTube“. Greitai surenku tekstą „ką veikti karantino metu, patarimai“. Laukiu. Rado krūvą patarimų. Skrolinu. Visi toki standartiniai, o aš ieškau kažko originalaus. Ir randu „Mitinio Žvėries koučingas karantino metu“.
Kodėl tai mane sudomino? Skaičiau knygą „Kauno Mitinis Žvėris“. Kažką prisimenu… Žalsva, pilka, santykiai su karalaite, požeminis pasaulis, mitiniai gyvūnai… Noriu pabandyti. Paspaudžiu nuorodą, atsidaro puslapis, rodomas treileris, kuriame pasakoja, kaip galima ir kokiomis valandomis su juo susiekti. Matau, kad yra laisvas laikas 11 val., o dabar 10:56 val. Spaudžiu ir jungiuosi.
Prisijungus išgirstu vyrišką balsą ir matau vaizdą su Mitiniu Žvėrimi. Jis man sako: – Laba diena, aš esu Kauno Mitinis Žvėris. Kokiu klausimu jūs skambinate?
Klausimų užduoti dar nebuvau pasiruošęs. Apimtas panikos galvojau, ką čia protingo pasakyti ir ištariau pirmą pasitaikiusią frazę:
– Nežinau ką daryti karantino metu namie.
– O ką jūs veikdavote, kai nebuvo karantino? – paklausė Žvėris.
Nieko, – atsakiau, – gaudavau ir darydavau užsakymus, susitikinėdavau su draugais, draugėmis, žinoma, eidavau į parduotuves, kino teatrus, žiūrėdavau spektaklius, lankydavau parodas… Tokia postmoderni eklektika, – bandžiau atrodyti šiuolaikiškas.
– O ką dabar norėtumėte daryti? – paklausė Žvėris.
Tylėjau, nes nežinojau, ką atsakyti. Peržvelgiau kambarį. Kampe gulėjo svarmenys. Senai nekilnojau. Žvėriui atsakiau:
– Norėčiau vėl pardėti sportuoti.
– Ką? – paklausė Žvėris.
– Ko gero, kultūrizmą.
– Kaip galėtumėte tai daryti dabar? – paklausė Žvėris.
– Kilnočiau štangą, svarmenis, išnaudočiau daugiafunkcinį suoliuką, bėgimo takelį. Senai nieko nedariau. Nebuvo noro.
– O kas dabar pasikeitė? – tęsia Žvėris.
Susinervavau. Koks durnas klausimas.
– Dabar juk karantinas, tai nėra ką veikti.
– Ar dažnai neturite ką veikti? – ir toliau jis klausinėjo. Mintyse pagalvojau, kad čia ne jo reikalas, bet kultūringai atsakiau:
– Dažnai esu užsiėmęs… Turiu ką veikti. O ką tu patartum? – paklausiau Žvėries.
– Jeigu būčiau psichologas, tai nieko patarti negalėčiau, bet aš – Žvėris, ką galvoju tą ir sakau. Ką daryti, jei ateina krizė? – tarsi retoriškai paklausė Žvėris.
Stojo tyla, bet jis greitai ir vėl prakalbo:
– Pirmiausiai išsiaiškinčiau šitos krizės priežastis, nes pandemija, tai viena iš krizės formų. Klausčiau savęs, ką šioje situacijoje galiu valdyti, o ko ne. Pavyzdžiui, tu ir aš galime sėdėti namuose, laikytis atstumo, nesibūriuoti, naudoti apsaugos priemones. Tačiau sunku, o galbūt ir neįmanoma, valdyti kitų žmonių elgesį. Pavyzdžiui, žmonės eina į įvairius susitikimus, nesilaiko atstumo, nenešioja apsauginių pirštinių ar kaukių. Jie – kaip vaikštantis užkratas. Jie ne požeminio pasaulio vaiduokliai, kurie negali nei kitų užkrėsti, nei patys apsikrėsti, o realūs žmonės pavojingesni už mirusiuosius. Po to pradėčiau veikti. Pavyzdžiui, tu sakai, kad nori sportuoti, tai sportuok. Kai ką nors veiki, tai išnyksta neaiškumo jausmas. Be kita ko, dar bandyčiau kontroliuoti savo ir kitų žmonių emocijas. Įtikinčiau juos, kad viskas susitvarkys, jeigu veiksime racionaliai ir nepulsime agresyviai arba depresyviai elgtis. Nereikia panikos. Asmeniniame gyvenime, tai pirmiausia turi būti disciplina. Iš ryto reikia keltis taip, tarsi eitum į darbą.
– Aš į darbą neinu, – įsiterpiau, – darau projektus.
– Nesvarbu, – sako jis, – įsivaizduok, kad eini į darbą kiekvieną dieną. Apsirengi, kaip einant į darbą, išeini pro duris, nusileidi žemyn, atidarai lauko duris, paeini 10-20 žingsnių, apsisuki, grįžti atgal namo, sėdi į darbo vietą ir darai projektus. Žinoma, jeigu dar juos turi, – sarkastiškai pajuokavo Žvėris.
Stojo trumpa tyla… Po to Žvėris tęsė toliau:
– Darbus padalink į mažus žingsnelius. Atlik kiekvieną kaip įmanoma geriau. Tobulėk. Nebijok klysti. Turėk alternatyvius veikimo būdus. Nesinervuok. Jei nepasisekė, daryk kitus veiksmus. Ką tu apie tai galvoji? – paklausė Žvėris.
– Gal čia ir variantas, – atsakiau, – tvarkaraštis, veiksmų planas… Ilgai to nedariau. Reikia pabandyti.
– Ar galime baigti šį pokalbį? – paklausė Žvėris.
– Taip, – atsakiau.
– Ką gavai? – paklausė jis.
– Tvarkaraštį ir discipliną, – atsakiau. Nors mintyse galvojau, kad nežinau, kaip man čia pasiseks. Atsijungęs nuo pokalbio pagalvojau, kad tai visai nebloga paslauga. Jaučiausi ramiau.
Turėjau neužbaigtų darbų sąrašą. Viską susivedžiau į darbo kalendoriaus planą. Kasryt keldavausi anksti, pasiklodavau lovą, sportuodavau, maudydavausi, pusryčiaudavau, apsirengdavau, išeidavau į lauką, nueidavau 30 žingsnių ir grįždavau namo, atsisėdavau ir dirbdavau. Tačiau kildavo neigiamos mintys ir mane tarsi užgoždavo. Stengdavausi valdytis, susikoncentruoti, atlikti minčių stebėjimo pratimus. Prisimindavau žodžius: „Nesvarbu, ką tu mąstai ir jauti; svarbu, ką tu darai, kai tai jauti ir mąstai“. Pirmą dieną rėkiau. Tos mintys buvo svetimos, ne mano. Norėjau jas pašalinti. Tačiau atėjo suvokimas, dėl ko aš tai darau. Nusiraminau. Galėjau ramiai ieškoti sprendimo variantų. Nepervertinau ir nenuvertinau išlikusių klausimų ir problemų. Praradau kelis užsakymus, tačiau aktyviai dirbant internete radau kitus, gal ne tokius pelningus, bet radau. Supratau, kad kiekvieną problemą reikia pakeisti klausimu, kurį reikią atsakyti. Reikia ne problemą spręsti, o atsakyti į iškeltą klausimą, numatyti kliūtis, kryptingai veikti ir tada problemų nebus. Darydavau pratimą „Kas blogiausia gali atsitikti?“. Kiek žinau, stoikai pirmieji pradėjo jį naudoti. Nenumirsi. Krizinė situacija baigsis ir galėsi gyventi toliau. Nebus viskas taip, kaip buvo. Bus kitaip.
Ryšiai su Mona silpnėjo. Mes vienas kitam neskambinome, tik kartais susirašydavome žinutėmis. Nebuvo apie ką kalbėti: „Ką veiki?“, „Aš miegu“, „Aš valgau“, „Žiūriu…“ ir t. t. Plokštuma. Gal ir gerai. Nebuvo didelio noro ją matyti ar girdėti, bet noras su ja „pasivartyti lovoje“ niekur neišnyko. „Gal reikia vystyti mūsų santykius į aukštesnį lygį?“, galvodavau nerimo minutėmis. Suvokiau, kad tai tik bandymas pakeisti savo gyvenimo neaiškumą į žmogaus buvimą šalia. Tai tik noras įsipareigoti nejaučiant poreikio.
O kas bus su ekonomika? Prisiminiau Žvėrį. Ekonomika stoja, miršta tūkstančiai žmonių, karantinas visame pasaulyje, sienos uždarytos, verslai bankrutuoja, ekonominis sąstingis. Jei teisingai prisimenu, aštuntą karantino dieną ir vėl susisiekiau su Žvėrimi ir paklausiau:
– Ką daryti valstybėms, žmonėms, įmonėms dabartinėje ekonominėje situacijoje?
Jis man atsakė:
– Pirmiausia reikia suvaldyti pačią pandemiją ir paaiškinti žmonėms, kad pavojus yra realus, nes dalis žmonių to nesuvokia, o tai didina užsikrėtusių žmonių skaičių. Po to reikia atlikti greitą ir visuotinį testavimą. Reikia ir toliau tęsti visuotinį karantiną, kol žymiai sumažės susirgimų skaičius. Taip pat reikia atlikti užsikrėtusių žmonių elgesio analizę ir neleisti jiems sąmoningai ar nesąmoningai platinti ligos, nes ne visi yra sąmoningi ir kai kurie ligą platina tyčia. Sergantiesiems turi būti suteikta kokybiška priežiūra ir gydymas. Turi būti gera medicininė įranga, o medikams skirtas papildomas finansavimas. Taip pat reikia ieškoti vaistų ir vakcinos nuo ligos. Tuo pačiu metu, reikia galvoti ir apie ekonomiką. Pirmiausia reikia padėti žmonėms. Reikia skirti vienkartines išmokas, kurios paskatins žmones grįžti į rinką ir vėl pirkti. Pavyzdžiui, Amerikoje suaugusiam žmogui skiriama negrąžinama 1200 dolerių išmoka, o vaikui skiriama 500 dolerių išmoka atsižvelgiant į pajamas. Kiek yra žinoma, dar yra papildomos išmokos būsto pirkimui ir būsto nuomai. Reikėtų sudaryti sąlygas žmonėms atidėti kredito mokėjimus, galbūt ir suteikti pastovias pajamas ne trumpiau kaip 6 mėn., kad žmonės jaustųsi saugiai ir turėtų pajamų.
Klausiausi Žvėries ir galvojau, kaip būtų gerai, jei tai realizuotų dabartinė valdžia. Kiek prisimenu, ministras pirmininkas populiarumą įgavo vaidindamas „tėvo“ vaidmenį. Jis vaidino besirūpinantį, užjaučiantį, racionaliai veikiantį „tėvą“. Ką daro tėčiai, kai atsiranda didelė problema? Paremia, padeda ir neužduoda papildomų klausimų. Krizinėje situacijoje tai reikia daryti greitai. Artėja rinkimai. Žmonės balsuos už tuos, kurie būdami valdžioje pasirūpino jais. Įvaizdį sugriauti galima greitai, o atstatyti – niekada.
Žvėris kalbėjo toliau:
– Krizė – tai išbandymas. Verslui reikia kreditų su mažomis palūkanomis. Dar geriau, kad nereikėtų dalies kredito grąžinti ir jis būtų panaudotas darbuotojų atlyginimui nemažinant darbo vietų skaičiaus. Valstybei apsimoka. Mažiau bedarbių, mažiau išmokų. Smulkiam verslui arba dirbantiems su verslo liudijimais reikėtų suteikti iki 10 000 eurų paskolą, kad jie galėtų tęsti savo verslą. Svarbiausia, paremti tuos žmones, kurie dirba su verslo liudijimais. Jei užsakymų skaičius sumažėja arba jie dirba ne pilną dieną, reikėtų kompensuoti negautas pajamas. Vos neužmiršau, – pasakė Žvėris, – būtų galima žmonėms, praradusiems darbą arba sumažėjus pajamoms, papildomai išmokėti po 600-700 eurų į mėnesį 3-4 mėnesius, kad jie galėtų aktyviau dalyvauti komandiniame gyvenime. Yra dar viena problema. Žmonės gali turėti pinigų, bet juos taupyti, tačiau gavę papildomas pajamas juos išleistų ir taip skatintų ekonominį ciklą. Prisiminiau, – pasakė Žvėris, – žinoma, reikia skatinti naujų verslų kūrimą konsultuojant žmones ir finansuojant pirmuosius žingsnius. Šitie veiksmai, – sakė Žvėris, – potencialiai gali padidinti infliaciją, bet tai galima sureguliuoti didinant palūkanų normas, išimant dalį pinigų iš apyvartos, atsigavus ekonomikai.
– O ką daryti man? – paklausiau jo.
– Pirmiausia, ieškok naujų verslo sričių, – atsakė Žvėris, – pavyzdžiui, kurk paslaugas virtualioje ir papildomoje erdvėje, junk esamas technologijas su naujomis, užsiimk internetinėmis reklamomis, pardavimais ir t. t. Antra, kurk komandą, galbūt šiuo metu virtualią. Sugalvok veiksmų planą, kaip elgtis su rinkoje esančiais konkurentais. Kurk puolimo ir gynybos veiksmų planą, t. y., ką darysi karantino metu, po karantino ir artimiausius 3 metus versle. Apsvarstyk įvairias situacijas. Būk pasiruošęs keistis, gerinti tarpusavio santykius. Beje, kaip tavo santykiai su Mona?
Iš kur jis tai žino? Pagalvojau ir atrėžiau jam:
– O kokie tavo santykiai su karalaite? Knygoje skaičiau, kad Žvėris bandė prisipažinti karalaitei meilėje ir ši jį apliejo vandeniu.
Gražiai čia jis apie ekonomiką kalba, bet pats žuvis vagia. Nors gali ir pats pagauti, bet negaudo, o nukabina nuo žvejų kabliuko arba išardo jų tinklus. Nutylėjau tai. Žvėris nepasimetė ir atsakė:
– Karalaitę aš myliu, o tu Monos ne?!
Tada supykau:
– Žvėrie, sakei, kad nesi psichologas, tai nelįsk į asmeninius santykius. Susitvarkyk su savo, o paskui aiškink man. Už verslo patarimus – ačiū. Malonu buvo pabendrauti, – nelaukdamas atsakymo atsijungiau.
Baigęs pokalbį prisiminiau, kad Monai jau dvi dienas nieko nerašiau. O ar noriu rašyti? Nuėjau nusiprausti veidą. Šaltas vanduo atgaivino, bet aiškumo neatnešė. Tapo aiškiau, tik ką pačiam daryti: ieškoti naujų verslo galimybių, mokytis naujų įgūdžių ir išgyventi karantino metu. O kas laukia rytoj? Nežinau. Galbūt rytoj paskambinsiu Žvėriui.

Teksto autorius: Tomas Lagūnavičius