Hava Nagila

– Natanai, užkurk laužą. Laikas pradėti švęsti Lag-Baomer šventę.
– Gerai, Rachele. Tuoj.
– Man kilo mintis!
– Kokia tau kilo mintis, Ida?
– Rachele, o jeigu vėl visi susitiktume čia, sode, švęsti Sukoto šventės?
– Gera idėja!
– Pasistatytume palapinę!
– Taip, Ieva!
– Visi keturi atsineštume skirtingus augalus puokštėms kurti!
– Ach! Gerai sugalvojai, Natanai!
– Natanai, tu atsinešk gluosnio šaką.
– Gerai! Kaip tik prie mano namų auga!
– Puiku! O aš atsinešiu finikinės palmės šakelę. Tėtis atsigabeno šį augalą į mūsų oranžeriją, tikiuosi labai nesupyks, jei nusiskinsiu.
– Rachele, o tu jam nieko nesakyk!
– Ne. Geriau paklausiu, ar galima.
– O jei neduos?
– Manau, kad susitarsim.
– Na, elkis, kaip išmanai.
– Tada aš nuskinsiu mirtų!
– Gerai, Ieva!
– O tu, Ida, atsinešk citroną.
– Kas man belieka…
– Kaip gražiai atšvęsim šventę! Man taip patinka, kad visi kartu švenčiame šias mūsų tradicines šventes!
– Ir man patinka, Ieva!
– Ir man!
– Aš taip pat labai džiaugiuosi. Tai galėtų tapti mūsų tradicija!
– Taip, bet tėvai…
– Tu, teisi. Reikia skirti ir jiems dėmesio.
– O jeigu pasikviestume tėvus kartu?
– Eik, tu! Neįdomu!
– Aš prie tėvų net nesikeikiu, kaip aš galėsiu atsipalaiduoti?
– Tu ir taip nesikeiki. Ką čia šneki?
– Na, supratote, ką norėjau pasakyti…
– Na, taip, ne kokia mintis, išties…

*** Kol merginos šnekučiavosi terasoje, Natanas kūrė ugnį. ***

– Laužas įsidegė. Kur baklažanai?
– Dar juos reikia supjaustyti.
– Kaip pasiilgau kebabų!
– Turime ir jų.
– Nuostabu!
– Dar turime bulvių. Gaminsime salotas!
– Ir pitų yra!
– Laukia smagus vakarėlis!
– Tau visada vakarėlis, Ida!
– Oi, juk būtų kitaip neįdomu gyventi!
– Gal kas nors norite apsikirpti?
– Oi, ne, Ieva! Kai anąkart nusikirpau savo rusvas garbanas, dar iki šiol neataugo.
– Aš taip pat nenoriu kirptis, bet paklausk Natano?
– Natanai, gal norėtum apsikirpti?
– Gerai. Nukirpk man plaukus, Ievute.
– Neturite ką veikti! Linksminkitės! Vakarėlis!
– Na, gerai. Kitą kartą.
– Ida, padainuok mums.
– Taip, Ida, padainuok!
– Maestro, muzika!

*** ,, Ha-va Na-gi-la! Ha-va na-gi-la! …“ ***

– Bravo! …
– Rachele, pašok, su manimi!

*** Kol Rachelė šoko su Ieva, Ida dainavo tradicinę žydų folkloro dainą, o Natanas griežė smuiku, laužas liepsnojo, aplinką užliejo gardus keptų baklažanų aromatas. ***

– Oi! Pavargau.
– Taip smagiai padūkome!
– Ida, tu labai gražiai dainuoji.
– Ačiū, pusbroli!
– Jūs visi tokie talentingi!
– Matyt, tai giminės bruožas… (sukikeno Ieva)
– Jūs nepatikėsite, ką aš jums papasakosiu…
– Palauk mažumėlę! Įdėsiu baklažanų salotų.
– Gal galėtum paduoti pitą?
– Štai!
– Na, gerai. Klausykite, ką aš jums papasakosiu. Anądien, kol laukiau vizito pas ponią Chają, vaikštinėjau parke, prie funikulieriaus.
– Eik tu, sau! Vaikštinėjai parke… Kaip neįtikėtina!
– Natanai, nesijuok! Aš dar tik pradedu!
– Ša! Pasakok…
– Vaikštinėdama parke radau paliktus užrašus…
– Jau darosi įdomu…
– Ten buvo poezija.
– Dievinu poeziją!
– Žinau, Rachele, tau patiktų!
– Juos parašė Raišas poetas.
– A-a! Raišas poetas! Turėjo būti kažkas gražaus!
– Taip, tai buvo meilės istorija. Nelaiminga meilės istorija…
– Oho! Čia tai bent!
– Bet keisčiausia buvo tai, kad meilės istorija buvo skirta vyrui…
– Ką?!
– Gal tu kažką ne taip supratai?
– Ne, aš gerai atsimenu. Raišas poetas parašė nelaimingą meilės istoriją vyrui.
– Ach! Kaip romantiška…
– Ką čia nusišneki?!
– Ieva, nesuprantu kas tau čia romantiško. Dviejų vyrų meilė vienas kitam neįmanoma.
– Tiesą sakant, įmanoma.
– Ką turi omeny, Rachele?
– Daktaras Abelis pažįsta profesorių iš Prancūzijos. Jis buvo atvykęs vizitui į Kauną.
– Ir ką?
– Tas profesorius minėjo, kad Paryžiuje pripažįstama vienos lyties meilė kitam asmeniui. Ir už tai negresia jokios bausmės.
– Kaip keista.
– Raišas poetas yra menininkas. Nežinia, ką jis iš tiesų turėjo omeny rašydamas tą kūrinį. Bet jeigu tai išties yra vyro meilės istorija kitam vyrui, tuomet, aš pritariu Ievai. Nes aš manau, kad visi gali mylėti, nesvarbu, kokia yra žmogaus lytis ar seksualinė orientacija.
– Rachele, tu iš mūsų protingiausia. Daugiausia skaitai ir mokaisi. Jeigu tu pritari tokiai meilei, aš pritariu tuo labiau, nes esu menininkė. O laisvė menininkui yra kaip oras!
– Natanai, o ką tu manai?
– Na, aš groju smuiku, bet neturiu nuomonės šia tema. Manęs tai neliečia. Jeigu Raišas poetas yra toks, tai galbūt dabar paaiškėjo, kodėl jis save vadina ,,Raišu“ poetu.
– Tiksliai! Jis gi vengė šia tema kalbėti!
– Metas žaidimams!

*** Ida, Ieva, Natanas ir Rachelė nubėgo ant vejos žaisti kamuoliu. Kol jie žaidė, laužo liepsna tyliai ruseno, primindama, šilto gegužės vakaro pokalbius gamtos apsuptyje. ***

,,Hava Nagila“ pasakojimą sukūrė ir padovanojo Kipras Marcalis