Vokietijos pasiuntinio rezidencija

„O kodėl ne?“

Na tai kas, kad namai be ratų – tai visai nereiškia, kad jie negali keliauti! Manoma, kad būtent taip ši vila ir atkeliavo iš Vokietijos – išrinkta, pakrauta į traukinį, atvežta į Kauną ir vėl surinkta.

Tarpukariu, Kaunui tapus laikinaja šalies sostine, sparčiai augo ne tik gyventojų skaičius, čia persikėlus ir valstybinėms įstaigoms, ėmė trūkti ne tik gyvenamojo, bet ir administracinio ploto. Todėl iki įsisiūbuojant statybų bumui, dažniausiai patalpos buvo nuomojamos įvairiuose esamuose pastatuose. Nepaisant to, XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija kai kurioms užsienio pasiuntinybėms siūlė įsigyti žemės sklypus Kaune ir pasistatyti juose rezidencijas. Bene originaliausiai patalpų stygiaus problemą išsprendė Vokietijos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Lietuvai Frans Olshausen. Paklausęs savęs: „O kodėl ne?“, jis nusprendė iš Vokietijos atsigabenti visą namą ir pasistatyti jį Kauno Žaliakalnyje. Pasak M. Balkaus, pirmajame Kauno miesto parke, Vytauto parke, kurio istorija prasidėjo 1871 m., iškilo vienintelė Kauno vila, priskirtina retrospektyvizmo (Heimatstil įtakoje) krypčiai.

Vokietijos pasiuntinio rezidencijos piešinys. Šaltinis: Kauno apskrities archyvas, F. 218, ap. 1, b. 79. Nuotraukos šaltinis: www.archimede.lt

„Savaime suprantama, retkarčiais diplomatas turi palikti derybų reikalus ir siekti tikslo kitais būdais. Pastačius pasiuntinybę opus tapo buto klausimas: Vokietijos pasiuntinys negalėjo ad infinitum privačiame name gyventi kaip svečias. Nepaisant infliacijos, Wilhelmstrasse (pastaba – dabar tai Laisvės alėja) piniginėje pinigų užteko. Buvo pritarta mano pasiūlymui ir skirta lėšų pastatyti Vokietijai nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą pasiuntinybės šefui. Tačiau namas turėjo stovėti tinkamoje vietoje. Ant kalvos prie pat miesto, Vytauto kalne, kur buvo daug valstybės dispozicijoje esančių laisvų žemių, man patiko ypač gražioje vietoje esantis sklypas, kurį Lietuvos užsienio reikalų ministerija pasiūlė įsigyti arba išsinuomoti ilgam laikui. Vis dėlto aš susidūriau su sunkumais: visą savaitę tvarkiau dokumentus, o man vis buvo žadama ir žadama. Pagaliau išsiaiškinau, kad miestas ir valstybė tarpusavyje ginčijosi dėl nuosavybės teisės vietovėje ir nei viena, nei kita pusė nežinojo, kas ta teise gali disponuoti. Situaciją išgelbėjo amžinojo moteriškumo pavidalu pasirodęs angelas. Vienų prezidento (pastaba – tuo metu Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas ėjo Aleksandras Stulginskis) kviestinių pietų metu mano žmona kaimynystėje už stalo sėdintiems aukštiems ponams vaizdingai papasakojo apie provizorinius sunkumus, su kuriais susiduriame norėdami rasti vietą gyvenamajam namui, tad šeimininkui neliko nieko kito, kaip tarti svarų žodį, kad valdžia savo aukšta kompetencija kaip kalaviju perkirstų Gordijaus mazgą ir šią problemą išspręstų. Po kelių dienų aš jau galėjau pasirašyti nuomos sutartį ir devyniasdešimt devyneriems metams išsinuomoti žemės sklypą už simbolinę kainą. Tačiau į šį sunkiai iškovotą tarnybinį namą aš taip ir nepersikėliau, nes suplanuotą įsikraustymo dieną visiškai atsitiktinai sužinojau apie savo perkėlimą į Belgradą. Buvo savaime suprantama, kad mano įpėdiniai mane smerks dėl nepakankamai reprezentatyvių mano kūrinio matmenų. Tačiau buvo aišku: jeigu ne mano žmonos diplomatija, mane pakeisiantis kolega spręsdamas šią problemą dar vargtų ilgai…“ (Pasiuntinio Frans Olshausen aprašytos sklypo įsigijimo aplinkybės).

Vokietijos pasiuntinio rezidencija, 1926 m. Nuotrauka iš privačios kolekcijios. Nuotraukos šaltinis: Kauno apskrities viešoji biblioteka.

Vokietijos pasiuntinio rezidencija

Anuomet Vokietijos pasiuntinybės kanceliarija ir konsulatas buvo įsikūrę miesto centre, Gedimino gatvėje. Be nuolat Kaune gyvenusių ir dirbusių pasiuntinybės ir konsulato tarnautojų, keletas pareigybių (karo atašė) buvo priskirta prie pasiuntinybės Kaune, tačiau nuolatine jų rezidavimo vieta buvo Maskva, Helsinkis arba Talinas. Klaipėdoje taip pat veikė Vokietijos konsulatas.

Deja, didelės pastangos, dėtos į namo pergabenimą, pasitarnavo ne šio plano sumanytojui, o jį poste pakeitusiems vėlesniems pasiuntiniams. Į šį tarnybinį namą F. Olshausen taip ir nepersikėlė, nes suplanuotą įsikraustymo dieną, visiškai atsitiktinai, sužinojo apie savo perkėlimą į Belgradą. Tačiau ši medinė vila ir toliau buvo naudojama kaip Vokietijos pasiuntinių rezidencija, kurioje rezidavo H. Moraht su žmona, o iki 1940 m. E. Zechlin. Čia vykdavo svarbūs to meto politiniai susitikimai, buvo priiminėjami Vokietijos vyriausybės politiniai sprendimai, turėję reikšmingos įtakos ir Lietuvai.

Pasiuntinys H. Moraht su žmona šalia rezidencijos, 1929 m. Nuotrauka iš privačios kolekcijios. Nuotraukos šaltinis: Kauno apskrities viešoji biblioteka.

Namo likimas

Sovietmečiu sunaikinta daug vilą puošusių atributų: langinės, pagrindinių durų dekoruotas viršlangis, profiliuotų baliusinų tvorelė, čerpių danga pakeista į šiferį, verandos buvusio lango vietoje įrengtos durys, panaikinta terasa su dekoratyvine tvorele virš verandos, kiemo pusėje sunaikinta lauko terasa. Nors pokariu eksterjerui padaryta nemažai žalos, viduje tebėra išlikę originalūs mediniai laiptai, medinės filinginės durys, dalyje patalpų tebėra parketas, senieji radiatoriai, lubų apvadai. Tačiau sovietmečiu nukentėjo ne tik pastatas, 2004 m. ant namo buvo pakabinta atminimo lenta, liudijusi, kad šio namo rūsyje įrengus laikiną kalėjimą 1944–1955 m. buvo kankinami kovotojai už Lietuvos laisvę. Lenta šiuo metu dingusi.

Tekstą parengė Medeinė Rainytė

Šaltiniai:

N. Lukšionytė, Perkūno al. 4, 2013 m. „Archimedė“: Kauno medinės architektūros duomenų bazė.

E. Karalevičienė, Vokietijos konsulo rezidencijos pastatas. Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro duomenų bazė.

Vokietijos pasiuntinio rezidencija. Diplomatinis Kaunas [el. duomenų bazė].

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų? O gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!