Restoranas „Trys mergelės“

„Pakabintas“ virš šlaito

Vaizdingoje vietoje – ant Nemuno upės šlaito pastatyta kavinė-restoranas darniai įsilieja į gamtinę aplinką. Akivaizdu, kad architektai šią situaciją puikiai išnaudojo. Pagrindinis pastato tūris tarsi pakabintas virš šlaito ir savo dideliais langais žvelgia nuo upės slėnio terasos.  Tokiu būdu, iš gatvės pusės vienaaukštis pastatas šlaite tampa didesnis – po pagrindiniu restorano tūriu yra suformuojamas natūralia dienos šviesa apšviečiamas cokolinis aukštas, o taip pat ir pusiau dengta terasa su šokių aikštele ir estrada. Amžininkai pasakoja, kad šlaite įsikūrusio pastato sienos buvo naudojamos ir kaip alpinizmo sienelės. 

„Trijų mergelių“ restorano vizualizacija, 1968 m. Architektai A. ir V. Jakučiūnai. Šaltinis: Pilotas.LT archyvas, 1995.

Kavinės-restorano vieta parinkta ne tik dėl atsiveriančios vaizdingos panoramos, jo atsiradimą taip pat apsprendė ir sovietinėje Lietuvoje diegta „pakopinio aptarnavimo“ sistema. Pagal ją kiekvienas rajonas turėjo turėti įvairaus pobūdžio įstaigų (taip pat ir viešojo maitinimo), kurios būtų pasiekiamos pėsčiomis, per greičiausią įmanomą laiką. „Trys mergelės“ – savotiškas visuomeninio aptarnavimo tinklo finalinis akordas bemaž užbaigęs vieną pirmųjų sovietinio Kauno plėtros krypčių – 6-tojo forto masinės statybos gyvenamąjį rajoną. 

Restorano pastatas bendrame rajono kontekste, XX a. 6-7 deš. M. Griškonio nuotrauka. Šaltinis: Legendinės Kauno kavinės, Facebook puslapis.

Vienas ryškiausių sovietinio modernizmo pavyzdžių Lietuvoje

Statinys tapo vienu ryškiausių sovietinio modernizmo pavyzdžių ne tik Kaune, tačiau ir visoje Lietuvoje. Svarbiausi pastato kompozicijos principai: stačiakampių tūrių ir plokštumų bei stiklo žaismas, šviesos ir šešėlių darna. Nors objektas pastatytas iš surenkamų elementų, tačiau apdailai naudojamos vietinės medžiagos: medis, dolomitas. Tradicinių amatų – kalvystės ir keramikos – dirbiniai (skulptorius L. Strioga, keramikė N. Liatukaitė). Spalviniams sprendimams naudoti švelnūs tonai. Septintame dešimtmetyje, ekonomiškumo vardan, siekta diegti tipinį projektavimą – architektūra darėsi standartizuota. Leidimas architektams kurti individualizuotą projektą leido siekti įdomesnio rezultato. Tai vienas pirmųjų anuomet jaunų architektų darbų, pelniusių jiems pripažinimą – objektas buvo pristatytas ir SSRS sąjunginėje jaunųjų architektų apžiūroje-konkurse.

Interjero fragmentas. Šaltinis: Pilotas.LT archyvas, 1995.

Anuomet apie pastatą rašė:

„Jeigu eksterjeras yra griežtesnių formų, tai interjeras intymus, „šiltas“ ir jaukus. <…> architektūrinę pastato idėją išryškina originalūs skulptoriaus Leono Striogos ir keramikės Nijolės Liatukaitės darbai. L. Striogos medinės skulptūros suteikia interjerui nacionalinį atspalvį <…> panaudojamas monolitinis karkasas ir išilginės laikančios plytų sienos, perdengtos tipiniais gelžbetoniniais elementais <…> kavinėje vienu metu gali sutilpti 150 svečių. <…> situacija padiktavo autoriams pagrindinę kompozicinę idėją – pastatą maksimaliai „įrašyti“ į aplinką, reikiamai „pasodinti“ jį gražiame krante. <…> pastato planinė struktūra nekieta, atitinkanti gamtinėms sąlygoms. Suprojektuotos trys salės įvairiuose aukščiuose, kurias kompoziciškai jungia 90 vietų vasaros terasa.“

Pastato eksterjero fragmentas. Šaltinis: Pilotas.LT archyvas, 1995 m.

Šiuo metu pastatas apleistas, parengtas jo perstatymo ir išplėtimo projektas.

Tekstą parengė Vaidas Petrulis

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų? O gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

M. Plepio ir A. Liutkaus nuotraukos, 2021 m.