Lenkų A. Mickevičiaus gimnazija

Lenkiškosios architektūros reprezentantė Kaune

Sudėtingi diplomainiai santykiai tarp valstybių lėmė, jog Lietuvos valdžia įtariai žiūrėjo į lenkų tautinės mažumos veiklas Lietuvoje. Polonizacijos baimė tarp lietuvių inteligentų įtakojo griežtesnę lenkų politinės veiklos kontrolę, o taip pat lėmė išskirtinį valdžios dėmesį į kultūrinius ar visuomeninius šios tautinės mažumos veiksmus. Nepaisant sudėtingo politinio konteksto, vos metai po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, 1919 m. Kaune įkuriama privati lenkų gimnazija. 1927 m. pradėta ruoštis naujojo gimnazijos pastato statyboms, specialiai šiam tikslui įsteigta ir akcinė bendrovė „Dompol“. Po metų patvirtintas architekto E. Fryko parengtas projektas. Naujasis gimnazijos pastatas iškilo netoli rusų ir vokiečių gimnazijų, stovėjusių kitoje Vytauto prospekto pusėje. Iš pradžių planuota, kad pastatą sudarys trys korpusai, tačiau realiai įgyvendinti du. Trečiasis korpusas su gimnastikos ir iškilmių salėmis buvo numatytas kieme. 1931 m. pagal E. Fryko brėžinį salė buvo įrengta antrame Vytauto prospekto korpuso aukšte, ji naudota ir sportui. Gimnazijai suteikas Adomo Mickevičiaus vardas. Mokyklos pastatas išdygo Vytauto prospekto ir Miško gatvės kampe ir tapo tikra kvartalo puošmena. Mokyklos statybai lėšas rinko ir paramą teikė Lietuvos lenkai.

Pastatytas triaukštis, netaisyklingo plano pastatas, kurio istoristinei architektūrai išraiškingumo suteikė lenkiškojo renesanso stilistikos atikas. Taigi, naujasis gimnazijos rūmas turėjo ir simbolinę reikšmę – reprezentavo lenkišką kultūrą to meto Lietuvos sostinėje Kaune. Vidinės gimnazijos erdvės – klasės, biblioteka, mokinių rūbinės – išsidėstė palei koridorius šiaurinėje ir rytinėje pastato dalyse. Centrinė pastato ašis – pagrindinis reprezentacinis įėjimas – suplanuotas iš Miško gatvės. Mokykla pasižymėjo erdviomis ir patogiomis patalpomis, pritaikytomis mokinių ir mokytojų poreikiams. Gimnazijos bendruomenė džiaugėsi pagaliau galinti dirbti moderniai įrengtose, higieniškose patalpose.

Lenkų gimnazijos pirmojo aukšto planas. Dešinėje pusėje matyti neįgyvendinto trečiojo korpuso dalis. Šaltinis: LCVA, f. 1622, ap. 4, b. 1304, l. 12a. Prieiga per internetą: www.autc.lt

Mokomųjų programų turinys

Gimnazija buvo privati, todėl mokslas joje buvo mokamas. Gimnazistai kasmet turėdavo sumokėti nustatytą mokestį, kuris įvairioms klasėms pagal metus skirdavosi. Tačiau jau po metų mokestis pakilo daugiau nei dvigubai. Tam įtakos galėjo turėti pinigų trūkumas personalo išlaikymui, o taip pat pinigų nuvertėjimas ir didėjanti infliacija. Tai, žinoma, didino ir socialinę atskirtį, privačią gimnaziją lankė bajorų, žemvaldžių vaikai, tuo tarpu mažesnes arba mažas pajamas gaunančios šeimos buvo priverstos rinktis valstybines ugdymo įstaigas.

Lietuvos vyriausybei aktualus išliko ir mokomųjų programų turinys. Baimintasi, kad svetimoje dvasioje ugdomi valstybei nelojalūs piliečiai. Viso gimnazijos egzistavimo metu Švietimo ministerija domėjosi, kaip rengiamos mokymo programos, administracija turėdavo pateikti detalias ataskaitas. Gimnazijoje pamokos vykdavo lenkų kalba, iš pradžių ji buvo humanitarinio profilio, vėliau atsirado galimybė išeiti ir komercinio profilio mokslus. Be lenkų kalbos buvo mokoma lietuvių, prancūzų, vokiečių bei lotynų kalbų, kaip neprivalomas dalykas buvo dėstoma ir esperanto kalba. Vyresnėse klasėse daug dėmesio buvo skiriama tiksliesiems mokslams. Į mokinių paruošimą nuo pat pradžių buvo žiūrima rimtai, atsakingai ruoštasi egzaminams, daugiausia orientuojantis į tiksliųjų mokslų ir kalbų mokėjimą.

Popamokinė veikla

Gimnazija pasižymėjo ir popamokinės veiklos įvairove. Burtasi į literatų bei istorijos ratelius, šiomis disciplinomis besidomintys mokiniai skaitydavo lenkų rašytojų kūrinius, pristatydavo savo referatus, diskutuodavo įvairiomis temomis. Gamtos mylėtojai rinkosi į gamtininkų ratelį, gyvūnų mylėtojų būrelį, jie mokėsi pažinti gamtą, gyvūnus, užsiimdavo augalų auginimu, gyvūnų priežiūra, rengė žygius, pažintines išvykas į gamtą. Užklasinės veiklos metu buvo žaidžiami žaidimai, klausomasi radijo, meniniam mokinių ugdymui veikė choras ir šokių būrelis, taip pat gimnazija turėjo savo dūdų orkestrą. Sporto mėgėjai galėjo rinktis ne tik gimnastiką, bet ir lankyti sporto klubą „Sparta“, veikusį gimnazijos pastate. Būdavo rengiamos tarpmokyklinės tinklinio, futbolo, krepšinio varžybos.

Gimnazija tarpukariu. Šaltinis: LCVA, f., 391, ap. 2, b. 2173, l. 80. Prieiga per internetą: www.autc.lt

Daug dėmesio mokykloje kreipta ir į paslaugumo ugdymą, mokytasi suteikti reikiamą pagalbą žmonėms ir gyvūnams. Tarp mokinių buvo populiarus skautų būrelis. Oficialiai gimnazijoje veikė Raudonojo kryžiaus ratelis, archyviniuose dokumentuose nurodoma, kad jame mokiniai mokėsi ne tik higienos, bet ir pirmosios bei būtinosios pagalbos žinių. Taip pat aktualizuota visuomeninė veikla. Įsteigta mokinių savišalpos draugija „Ognisko“ („Laužas“). Ji rengdavo mokinių labdaros vakarėlius, juose buvo koncertuojama, kartu su tėvų komitetu rengiamos loterijos. Pagrindinis draugijos tikslas – šelpti nepasiturinčius mokinius, o už surinkus pinigus apmokėti jų mokslą.

Gimnazijoje buvo kuriamas ir muziejus. 1938 m. jam priklausė 2000 senų knygų, parašytų ne tik lenkų bet ir anglų, vokiečių, prancūzų bei kitų autorių. Taip pat muziejus turėjo apie 1000 senų ir retų monetų, tašyto akmens ir bronzinių kirvukų – tai seniausi muziejaus eksponatai. Daug muziejaus eksponatų buvo susiję su 1863 m. sukilimu: nuotraukos, ginklai, drabužių dalys, labiausiai didžiuotasi iš tų laikų išlikusia vėliava, kurioje pavaizduoti erelis, vytis ir angelas. Į muziejaus fondus asmeninius eksponatus sunešdavo ir bajoriškos kilmės turinčios šeimos.

Gimnazijos likimas

Lenkų gimnazija uždaryta 1940 m., prasidėjus Lietuvos okupacijai. Nors mokykla savo oficialią veiklą užbaigė, galutinai nustojo egzistuoti 1941-ųjų vasarą, atsisveikinus su paskutiniaisiais mokiniais. 1940 m. rūmai perduoti Kauno IV valstybinei gimnazijai, kuri po karo tapo vidurine mokykla, o 1998 m. pavadinta S. Dariaus ir S. Girėno vardu. 1962 m. pastatytas priestatas Vytauto prospekto pusėje, o 1970 m. naujasis korpusas Miško gatvėje.

Tekstą parengė Medeinė Rainytė ir Žilvinas Rinkšelis

Šaltiniai: 

Kaunas 1918–2015. Architektūros gidas. Vilnius, 2015.

K. Endriukaitytė, Buvusi lenkų Adomo Mickevičiaus vardo gimnazija. Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro duomenų bazė. 

G. Jablonskytė, Kauno Lenkų Adomo Mickevičiaus gimnazija 1919–1940 metais. Bakalauro darbas.

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų? O gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Ž. Rinkšelio nuotraukos, 2021 m.