Kalniečių ir Eigulių gyvenamieji rajonai

Visasąjunginis įvertinimas

Pasikeitus politinei situacijai ir gyvenimo stiliui, vėlyvojo sovietmečio gyvenamieji rajonai šiandien vis dar menkai vertinami ir nepelnytai primirštami. Tačiau „atsikandus“ miesto pakraščiuose ar aplink miestą esančiose laukymėse vykstančios chaotiškos urbanizacijos sukeliamų problemų, vis dažniau atsigręžiama ne tik į miesto centrą, bet ir jį supančius rajonus, tarpusavyje gerai susaistytus viešojo transporto sistema, išvystyta ugdymo įstaigų infrastruktūra, patraukliomis ir sutvarkytomis viešosiomis bei rekreacinėmis erdvėmis, o taip pat prieinama būsto kaina. Maža to, 1983 m. Kalniečių mikrorajono projektuotojams bei statytojams paskirta SSRS Ministrų tarybos premija – vienas aukščiausių tuometinių įvertinimų Sovietų Sąjungoje.

Fotografas Algirdas Žukauskas. Kalniečių rajono daugiabučiai namai Kaune, 1979 m. Šaltinis: M. K. Čiurlionio dailės muziejus (ČDM Žuk 8389).

Ankstyvuoju sovietmečiu prasidėjusi gyvenamųjų daugiabučių namų statyba iš pradžių apėmė centrą ir tuščius ar mažiau intensyviai urbanizuotus kvartalus. Vėliau ėmė plisti tolyn, už Žaliakalnio ir tarpukarinio miesto ribų. Naujieji rajonai galutinai urbanizavo miestą supusias kaimavietes, kurios jiems suteikė iki tol čia buvusių gyvenviečių pavadinimus. Taip septintojo dešimtmečio pradžioje radosi Dainavos rajonas, o dešimtmečio pabaigoje, per aštuntą ir devintą dešimtmečius miesto šiaurinę panoramą ėmė formuoti Kalniečiai (arch. G. Miškinienė ir A. Steponavičius) ir Eiguliai (arch. S. Lukošius ir G. Miškinienė). Šiandieniniame mieste mentalinis šių rajonų suvokimas tapo kone vientisas. Kalniečių rajono statybos prasidėjo 1971 m., o Eigulių – 1978 m. 

Fotografas Algirdas Žukauskas. Susivienijimo „Aušra“ kolektyvo medelių sodinimo akcija Kalniečių parke Kaune, 1981 m. Šaltinis: M. K. Čiurlionio dailės muziejus (ČDM Žuk 1084). 

Kokybiškai nauju posūkiu šių rajonų statyboje tapo ir tai, kad jų atveju atsisakyta iki tol naudotos pakopinės aptarnavimo sistemos, kuri pripažinta kaip pasenusi ir nelanksti. Prekybinė, kultūrnė ir socialinė infrastruktūra diegta atsižvelgiant į gatvių tinklo ypatumus bei santykį su visu miestu. Centriniu abiejų rajonu akcentu tapo paslaugų centras „Vitebskas“ su šalia esančia rekreacine aikšte. Netoliese atsirado ir parkas. Dar vienu svarbiu visuomeniniu centru tapo šalia Savanorių prospekto skirtingose sankryžos pusėse sukurtas prekybos centro „Kalniečiai“, kino teatro „Kaunas“, poliklinikos ir rajono savivadybės administracinio pastato ansamblis. 

Svarbiausia urbanistine šių rajonų idėja tapo aktyvi socialinė kaimynystė. Daugiabučiai šiuo atveju buvo grupuojami į savotiškas salas su vidiniais kiemais, skirtais aktyviam gyventojų bendravimui. Čia sukurtos poilsio ir žaidimų vietos. Pagal tai orientuojamos ir butų vidinės patalpos: į kiemo vidų orientojamos socialiai aktyvios zonos: virtuvės ir bendrieji gyvenamieji kambariai, o miegamieji – į kvartalėlių išorę ir erdvias pėsčiųjų zonas. Rajonų siluetą ir panoramą, kurioje dominuoja penkiaaukščiai ir devynaukščiai namai pagyvino vertikalieji akcentai – dvylikos aukštų bokštai. 

Tekstą parengė Žilvinas Rinkšelis

Šaltiniai: 

Kaunas 1918–2015. Architektūros gidas. Vilnius, 2015. 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų? O gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!