G. ir V. Kliačkų namas

Tarpukaris – tekstilės pramonės aukso amžius Lietuvoje. Svarbu paminėti ir tai, kad Lietuvoje ši pramonės ir verslo šaka buvo kuriama privačia iniciatyva, dalyvaujant JAV lietuviams ir vietiniams, daugiausia žydų tautybės pramonininkams. Šalia didžiųjų tekstilės pramonės flagmanų, tokių kaip: „Drobė“, „Liteksas“, „Kauno audiniai“ ir kitų, Kauno centre – Senamiestyje ir Naujamiestyje – klestėjo ir daugybė mažųjų tekstilės įmonių, verslų ar krautuvių. Daugelis šio profilio verslininkų ir amatininkų ne tik dirbo, bet ir gyveno greta. Vienas tokių pavyzdžių – vienas priešais kitą stovintys brolių Mozės ir Malkės Chaimsonų, bei sutuoktinių Gindos ir Vulfo Kliačkų namai Maironio gatvėje.

Manufaktūros urmo prekybos savininko V. Kliačko namas buvo pastatytas pagal inžinieriaus L. Rito 1938 m. projektą. Archyviniuose dokumentuose galima rasti duomenų, kad namas buvo suprojektuotas dar 1935 m., tačiau liko nepatvirtintas statybos komisijos dėl nedaramumo su kaimynystėje esančio M. Grodzenskio namo aukštingumu (iš pradžių suprojektuotas dviejų aukštų). Taigi, projektas su laiku keitėsi, galiausiai, įgyvendintas 3 aukštų namo su čerpėmis dengtu stogu ir parduotuvėmis pirmame aukšte projektas.

G. ir V. Kliačkų namo fasado ir antrojo aukšto projektas. Aautorius: inžinierius L. Ritas, 1938 m. Šaltinis: Kauno apskrities archyvas, F. 218, Ap. 2, b. 4458, l. 31.

Namo gyventojų istorijos

Namo antrojo aukšto bute iki 1940 m. gyveno garsiojo „Ąžuoliuko“ choro įkūrėjo – Hermano Perelšteino – šeima. Hermano tėtis – Gecelis Perelšteinas – buvo nemenkas verslininkas, turėjo įmonę „Rusų siūlas“. Kai jo draugas ir kolega verslininkas Vulfas Kliačko statėsi namą (dab. Maironio 18), Perelšteinų šeima nutarė apsigyventi čia, todėl antrasis aukštas buvo įrengtas pagal šeimos poreikius. Iš Hermano Perelšteino pasakojimų (jie įrašyti 1990 m., kai jis, pirmąsyk sugrįžęs į Vilnių iš Niujorko, bendravo su „Ąžuoliuko“ choristais ir mokytojais):

„Dar vienas mūsų butas buvo Maironio gatvėje, priešais konservatoriją. Gyvenome antrajame aukšte. Namas priklausė Kliačko šeimai. Jie buvo turtingi žmonės, senamiestyje turėjo didelę manufaktūros parduotuvę. Mano tėvai gerai juos pažinojo, todėl kai Kliačko sumanė statytis naują namą, iš anksto pasakė mano tėvui, kad antrąjį aukštą galės įrengti pagal jo norą. Tėvas vėliau mokėjo jam nuomą.“

Dar vienas šaltinis – Rachelės ir Izraelio Rachlinų knyga „Šešiolika metų Sibire“ mums papasakoja nuotaikingą šio namo šeimininko Vulfo Kliačko gyvenimo epizodą: 

„Mažo ūgio šveplas žmogelis vešlia barzda. Kaimynai jį praminė „karšta bulve“, nes buvo linkęs pablevyzgoti, o vos tik pašnekovui pasukus kalbą į rimtesnius dalykus, išsyk nutraukdavo diskusiją standartine fraze jidiš kalba: „O visų brangiausias dalykas pasaulyje yra karšta bulvė.“ Netrukus gavo dar vieną pravardę, kai San Franciską pavadino Fran Sosiske. Kaimynai matydavo jį vien baltomis apatinėmis kelnėmis neužsegtu klynu lakstant po kiemą ir šūkaujant ant savo sūnaus.“

V. Kliačko namas buvo nacionalizuotas 1940-ųjų vasaros pabaigoje.

Šaltiniai:

Už pasidalintą istoriją apie namą dėkojame Pauliui Lazauskui!

Už pasidalintas sitorijas apie namo gyventojus dėkojame Dariui Krasauskui!

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų, o gal turite senų jo nuotraukų? Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Ž. Rinkšelio nuotraukos, 2020 m.