Marukas ir jo kelionė po save
Jis buvo vardu Marukas. Marukas augo tokioje oloje, kur visą laiką vyravo prieblanda, drėgmė ir šaltis. Nesušylantį kūną, dar labiau stingdė vidinis šaltis, kurio nei veido, nei kokio kito pavidalo Marukas nepažinojo ir net nenutuokė egzistuojant. Marukas gyveno gentyje, bet jautėsi vienas joje ir ši vienatvė prasmingai bylojo, kad buvimas kitų apsuptyje, dar nereiškia buvimo su kitais. Vieną dieną Marukas nuėjo toliau nei bet kada. Pasiklydo… o gal tiesiog sąmoningai keliavo tolyn, kad iš šalies pažvelgtų į savo olą, gentį ir patį save. Gamta ošė, visa lapija raizgėsi žeme, medžiais, palei upelius ir takus, užklodama visus gyvūnų ar žmogaus pėdsakus. Žengtas žingsnis išnykdavo, apsamanodavo ir vėl susiliedavo su gėlėmis, šakomis bei krentančiais medžių lapais bei žemės dulkėmis. Marukas liūdėjo, nes suprato, kad nykstančiomis pėdomis kada nors eisiąs ateities keleivis niekada nepajus jo pėdų šilumos… Jis, kaip ir Marukas dabar, jausis vienas ir nykstantis kartu sulig kiekvienu postūmiu į priekį. Ir vėl pasidarė šalta ir baugu ir tada Marukas pažiūrėjo į dangų, kuriame vienu metu kalbėjosi debesys. Vieni ginčijosi sakydami jog jų eilė nešti lietų, kiti savo ruožtu stūmėsi į priekį sakydami, kad šiandien lietaus nebus. Marukas atsiduso, tikėjosi bent griaustinio ar stipraus vėjo gūsio, kurie leistų pasijusti šiek tiek gyvesniu. Ir tada pasipylė:Gyvenimas čia, žygiuoja šaliaO aš kur einu? Paslėptu takeliu?Kur veda mane liūdnoji valiaAr aš čia esu, ar jau nebe…Prašvilpė galvoje. Marukas nesuprato kas tai, bet įsismaginęs pakrutino pečius ir toliau posmavo. Neištarti žodžiai liejosi takais ir takeliais, kol Maruko kelionė pavirto tikrų minčių voratinkliu ir vėl paklaidino. Bet šį kartą ne miške, šį kartą Marukas atsidūrė tolimiausiuose sąmonės labirintuose, suprasdamas, kad galvoje tupintys posmeliai ne šiaip veržiasi lauk. Pasigriebė akmenį ir jame piešiniais išrašė vieną, skirtą būsimam pakeleiviui:Kai koją dedi, padėk ir žodelį,Palaiminki jį savo dainaO gal tu tada, nusnūsi šaliaMano pėdutės, kuri kažkadaKeliavo čia,Linguodama kūną,Siūbuodama sielą…Sukosi sukosi sukosi audros gūsiai nešdami Maruką nežinomais ir lig šiol jam nepažintais minčių takais. Jis net nepajuto, kaip sutemo ir danguje įsižiebė visos žvaigždės. Pakėlęs galvą Marukas pamatė, kad viena jam merkia akį. Papurtė galvą ir galvoja, gal apsinuodijo kokia laukine uoga. Bet vėl pakėlė, ogi ir kita su juo flirtuoja ir dar drįsta juoktis tiesiai į akis žiūrėdama. Ir tada smūgis.Pabunda Marukas visai šalia savo olos, aplink jį stovi vaikų būrys, visi nustebę žiūri, bando pirštukais paliesti, patikrinti ar dar gyvas. Marukas dairosi į žibančias smalsias akis ir kiekvienoje mato save. Bet ne tik atvaizdas jį jaudina, bet ir jausmas, kad jis tai yra jie ir atvirkščiai. Bendrumo jausmas, žodžiais nenusakoma ramybė ir nematomas jungties siūlas juos sieja į nedalomą visumą. Mažyliai pradžiunga matydami, kad Maruko krūtinė kilnojasi –„ vadinasi gyvas“- padaro išvadą. O tada Marukas prislopintu balsu pradeda jiems pasakoti savo minčių voratinklius, tik šį kartą tvarkingiau sudėtus. Mažyliai, tarsi, vedami kažkokios nematomos jėgos iškart susėda aplink ratu ir klausosi. Marukas moka pasakoti – mosikuoja rankomis, daro grimasas, keičia balsus ir pavidalus nuo tiesaus ir aukšto link kuproto susitraukusio… ir čia pat mažųjų genties gyventojų akyse gimsta spektaklis, istorija, pasaka. Juose sudėta viskas – ir gyvenimas su savo tamsiais aštriais kampais bei minkštų pagalvių paklote, ir svajonės- mirštančios ir čia pat gimstančios, ir fantazijos ar mistiniai vaizdiniai, kurie virpina tamsiausius sielos užkaborius ir gerokai baugina tamsos bijančius mažylius, ir jausmai, tiek šliaužiojantys žeme kaip šliužai aplipę šapais, nešvarūs, atgrasūs, tiek grakščiai skraidantys kaip lengviausi pienių pūkai, ar karšti kaip vidurvasario saulėję įkaitintas smėlis, ar šalti kaip olos guolis šaltais lietaus merkiamais rudens vakarais…. Mažos akytės čia išsipučia, čia prisimerkia, čia jas uždengia pirštai, čia jos priartėja viena prie kitos, čia vėl nutolsta… bet Marukas mato – jos žėri, jos spindi iš smalsumo, jaudulio ir dar kažko… gal tai vienybė, bendra minties, jausmų galia, kuri tik tą akimirką, tik tuo ypatingu momentu yra čia ir dabar. Ir jis, Marukas, tai sukūrė! Atsidūsta pavargęs, suprakaitavęs ir laimingas. Dabar žino, kaip pasiekti kitų širdis, dabar žino, kaip pasidalinti savo vidiniais voratinkliais, dabar jaučia, kad jis tai jie, o jie tai jis…. Mažyliai ploja ir prašo dar… Dar tai dar, patraukia pečiais, vadinasi bus dar… Marukas šypsosi ir jam labai karšta.
Ieva Dryžaitė