Raišas poetas

– Ar kada teko girdėti apie raišą poetą?
– Ar tu kalbi apie tą vaikiną, kuris dažnai lesina Laisvės alėjoje balandžius?
– Taip, jis mėgsta tai daryti.
– Vakar mačiau išeidama iš ponios Chajos siuvyklos.
– Sako, jo poezija ne vieną, net šalčiausių nervų žmogų gebanti sužavėti.
– Ar teko tau klausytis jo eilių?
– Kartą eidamas link tavo mėgstamiausios draugų susibūrimo vietos – „Konrado kavinės“ – mačiau jį lesinantį balandžius šalia Šv. Gertrūdos bažnyčios. Tas vaizdas buvo ypatingas. Visi balandžiai spito aplink jį.
– Sako žmonės, jis yra labai dailių veido bruožų, turi juodą barzdą… Aš pati nemačiau jo iš toli…
– Nesutikčiau! Jo barzda rusva! Bet tu teisi – jis tikrai dailus.
– O kodėl jisai raišas? Kas jam nutiko?
– Apie tai jis vengia kalbėti.
– Natanai, aš taip pat norėčiau pasiklausyti jo eilių!
– Pussesere, rytoj mes eisime į „Dainos“ kino teatrą žiūrėti filmo, ar prisimeni?
– Visai buvau pamiršus… Ačiū, kad priminei. Galvojau rytoj skaitysiu knygą…

*** Eidami Kalnų gatve Natanas ir Ida pamatė raišą poetą. Jis sėdėjo prie funikulieriaus ir rašė kažką užrašų knygelėje. ***

Manas akis sušildė brėkštanti aušra.
Aš pajutau šešėly saulės spindulius.
Kiekvieną sykį plaukianti viešnia
Įbrenda slėny meilės virpulius.

Ji – ta, kuria aš taip žaviuosi,
Aš saulės kaitroje žvelgiu į dangų.
Mana gėlė, kuriai aš vis lenkiuosi
Ir saugau jai šešėlį brangų.

Ji ten paslėpt akis galėtų,
Nuo degančios saulės kaitros.
Ramiai pailsint meilei lietų,
Aš ją paslėpsiu nuo audros.

,,Raišas poetas“ pasakojimą sukūrė ir padovanojo Kipras Marcalis