KEBLUMAI IR NETIKĖTUMAI arba VIENA ŽVĖRIES GYVENIMO DIENA PAVASARĖJANČIO KAUNO FONE

Žvėris pabudo ir pasirąžė. Kažkas šnarėjo ir trypčiojo prie pat jo galvos. „Ak tie žibučių rankiotojai,“ pamanė sau tyliai. Kasmet, pasiilgę saulės, ima pavojingai artėti, šmirinėdami atokiomis pakrantėmis, miškeliais ir šilais. „Tik kas čia per dangalai ant jų mažų veidukų?“ – nusistebėjo sau tyliai, kildamas iš jaukaus lizdo jaukioje Lampėdžio ežero pakrantėje. Pasisveikino su kaimynais bebrais ir išskrido į rytinį pasiskraidymą – išilgai Nemuno, link miesto, pro pilį, pasisukinėdamas aplink bažnyčių bokštus, palandžiodamas po tiltais, įkišdamas nosį į požemių karalystę kad susirinktų naujienas iš pletkininkių žiurkių. Jos visos sušokusios vienu balsu kažką aiškino apie kažkokį virusą, ir dievagojosi, kad čia ne kaip maras, kad ne jų kaltė, ir kad dėl visko kalti prakeikti šikšnosparniai. Nieko nesuprato. Reikės nuskristi iki aštunto forto ir pasiteirauti šikšnosparnių, ką tos žiurkės čia paisto.
Nori nenori, bet aktualijas turi sekti. Kažkas vyksta, ir to negali nepastebėti. „Miestas kažkoks tuščias“ pamanė sau. Diena buvo šilta, šiek tiek kaprizinga – kartais užslinkdavo debesis ir palydavo, bet negalėjai nepastebėti, kaip pavasarį jau atgena šiltos oro srovės iš pietų. Kačiukai, žibutės, plukės – visi pranašai jau čia. Ir šiukšlių ties suoleliais prie upės vis daugiau. Ir geri ir blogi pavasario ženklai patvirtina, kad visur bus pilna žmogeliukų.
Net įprastai atokiose, jo pamėgtose vietelėse, žmonių daugiau nei įprasta. Pažaislio pakrantėse nebepasivartysi smėliuke, kadagių slėnis – lyg iš pėsčiųjų sudaryta autostrada. Ir visi kažkokie nerimastingi, lyg ne pavasaris, o bėgimas nuo kažko gintų juos į lauką – nuo nuobodulio, nuo savęs. „Bet per giliai aš čia mąstau,“ – pamanė žvėris. Gal vitaminų trūkumas sukelia tokias keistas mintis, dar pasvarstė, ir dvi valandas klaidžiojo sklandydamas miškuose, ir kramsnodamas meškinius česnakus.
Tada, vis ilgėjančios dienos pavakary grįžo namo. Patikrino pašto dėžutę. Rado laišką nuo Ąžuolyno Stumbro, kad jo gimtadienio vakarėlis atšauktas. Šančių šikšnosparnių bendruomenės atsišaukimą, kad nieko jie neplatina, ir žiurkės yra melagės. Žaliakalnio kaukų bendruomenė rengia bagažinių turgelį prie Kauko fontano pirmąjį gegužės sekmadienio vidurnaktį. Nemuno patilčių trolių skelbimas – parduodami Nemune ir Neryje rasti lobiai. Dažniausiai dviračių rėmai, prekybos centrų vežimėliai, depozitiniai buteliai, viena kita moneta ar kardas. Rotušės vaiduokliai kviečia į kasmetinį Kauno miesto legendų dalinininkų susitikimą. Šitą reikės pasižymėti. Paskutinį kartą užsimiršus ir praleidus, Danieliaus Dolskio vaiduoklis tris mėnesius persekiojo jį ir dainavo dainas apie mergyyyynas žydrom akim, ir kaip jiems pritrūko vieno (t.y. Žvėries balso), kad paskelbtų Danieliaus vaiduoklį Kauno miesto vaiduoklių bendruomenės nusipelniusiu garbės piliečiu.
Taip ir praėjo keista Žvėries diena. Bet kad ir kas benutiktų, kad ir kaip besiklostytų, stiklinė šilto pieno su medum, ir šiltos kojinės ant visų jo kojyčių, su į krantą besiteškenančių bangelių lopšine viską, oi viską, sustato į savo vietas. Rytoj bus kita diena ir viskas bus gerai. Nes ar gali Kaune būti kitaip.

Pasakojimą parašė: Ag