Ramybės Mįslės
Žemėlapiu, gatvės menu ir vietos gyventojų pasakojimais paremtas žaidimas apie sudėtingą Ramybės parko istoriją
1Orientuokis
Žaisti gali bet kada, tereikia išmaniojo telefono. Žaisdamas užtruksi valandą. Žemėlapis yra žemiau šiame puslapyje.
2Paskaityk
Atėjęs į tašką paskaityk po žemėlapiu esančius autentiškus vietos gyventojų pasakojimus.
3Sujunk
Pagalvok kuris pasakojimas tinka taškui į kurį atėjai ir priskirk jį žemiau esančioje formoje.
4Atsiimk
Suvedęs atsakymus juos išsiųsk ir keliauk į Kaunas 2022 biurą adresu Laisvės al. 36 atsiimti prizo.
Kas dovanų?
- Kaunas 2022 atributika
- Caffeine kuponas kavai
- USB atmintukas
- Pirmieji 15 papildomai gaus išskirtinio dizaino Kaunas 2022 ir Istorijų festivalio atributikos
USB atmintuko turinys
- Niekur neviešinta tyrimo apie Ramybės parką metu surinkta informacija
- Niekur neviešinta trumpa dokumentika "Ramybė: Tarp Parko ir Kapinių"
- Tado Šimkaus atliktų gatvės meno darbų eskizai
- Dar daug kitų smulkmenų
Prizai duodami...
- Pirmiems 30-čiai teisingai išsprendusiems žaidimą
- Formoje nurodžiusiems tikrus savo duomenis
- Atėjusiems į Kaunas 2022 biurą jo darbo laiku: I-V 9:00 - 18:00
Plačiau apie žaidimą
Kauno senosios kapinės, kitaip vadinamos Ramybės parku yra kupinos šimtametės istorijos. Čia praeiviai braidžioja tirštomis atsiminimų upėmis, o kiekvienas metras vibruoja galimybe prabilti. Vienur vaikai, žaidžiantys su kaulais, kitur į dulkes virstantis mergaitės kūnas, dar kitur – švedų modernistinis rašytojas, mokantis Lietuvių poetus gerti arbatą su brendžiu. Kai kas Ramybės parką laiko iš praeities krentančiu šešėliu žyminčiu okupacinę Lietuvos patirtį, kitiems ši teritorija primena apie laikinumą ir skatina sustoti bei pasigrožėti supančia gamta, dar kitiems tai tiesiog žalia erdvė miesto centre, puikiai tinkama pasivaikščiojimui su šunimi. „Ramybės mįslės“ yra meno ir pasakojimų galvosūkis, sprendžiamas vaikščiojant po parką ir siekiant pajusti ryšį su sudėtinga jo praeitimi. Viskas, ko reikia norint žaisti, tai smalsumas ir išmanusis telefonas su interneto ryšiu.
Pasakojimai
1. Dulkėmis pavirtęs kūnas
Viena šeima čia buvo palaidojusi mergaitę, kuri mirė labai jauna dėl kažkokios ligos. Kai perkėlinėjimo metu karstą atkasusi mama jį atidarė, savo dukrą rado lyg užmigusią. Labai, labai graži buvo. Čia daug žmonių tuo metu dirbo, ir daug kas tai pamatė, didelis įvykis buvo. Ir tiktai tuo metu, kai ta mama mergaitę prilietė, ji lyg akimirksniui atgijo ir mamą į kaktą pabučiavusi dulkėmis pavirto, o ilgi, nuostabūs plaukai liko palaidi karste gulėti. Visi paskui matė, kaip mama su šepečiu šukavo tuos plaukus ir verkė, ir verkė sulig kiekvienu braukimu...
2. Surdegių ikona
Kažkada prie Panevėžio buvo tokia vietovė Surdegiai ir ten buvo vyrų vienuolynas. Vienam iš vienuolių nutiko regėjimas. Jis iš dangaus išgirdo žodžius: “Ateik prie versmės ir rasi mane”. Jis atėjo prie versmės ir rado šią Marijos ikoną, kuri datuojama 1530 m. Ikona dabar yra su apkaustais. Apkaustų savo laikais nebuvo. Buvo labai daug votų, kurie yra dėkingumo forma šventajam. Tai akutės, rankutės, kojytės, ir jų buvo tiek daug, kad buvo nuspręsta viską išlydyti ir papuošti ikoną apkaustais. Ši ikona yra stebuklinga, joje tūno didis Šventumas. Mums garbė ją turėti savo šventovės viduje, tai sustiprina mūsų kasdienę maldą.
3. Trispalvė iš šalikų
1956 m. Vėlinių minėjimas buvo nepaprastai galingas įvykis. Čia susibūrė tūkstančiai žmonių ir dainavo tautines dainas. Miniai pradėjus vieningai skanduoti „Laisvę! Laisvę! Laisvę!“ ir ploti, pasigesta trispalvės. Tuomet vienas jaunuolis, užlipęs ant paminklo, paprašė žalios, raudonos ir geltonos spalvos šalikų. Minia pradėjo šaukti „Žalią, raudoną, geltoną!“ Netrukus iš minėtų spalvų šalikų buvo surišta trispalvė, kurią kelnių diržu pririšo paminklo viršuje.
4. Arbata su degtine
Iš tiesų nėra baisesnių girtuoklių nei lietuviai poetai, ir jie priėmė mane išskėstomis rankomis. Aš juos išmokiau gerti ir tefritšarą [arbatą su degtine]. Panašu, kad jis neįprastai stipriai veikia nesuomius. Prisimenu humoristiškai nepatogią situaciją praėjusią savaitę, kai turėjau ilga eile surikiuoti jaunikaičius, atremtus į žibintų stulpus pagrindinėje Kauno gatvėje, o paskui bėgti automobilio, galinčio juos iš ten išgabenti. Jie klusniai stovėjo, iš visų jėgų įsikibę į stulpus, tik retkarčiais kuris parvirsdavo, ir man vėl reikdavo jį pastatyti.
5. Magiškas kapas
Žmonės pasakoja, esą šioje vietoje palaidotas tėvas, kuris sunkiai nusikaltęs šeštajam prisakymui. Taigi, jis mirdamas buvo įsitikinęs, kad nusikalsti jį sugundęs žaltys, kaip ir Ievą, dėl to jam kadaise žaltį ir iškalė. Čigonai šį kapą laiko magišku. Dažnai ateina prie jo čigonės, kryžiavojasi, buria kortom. Greta esančių medžių šakose dažnai būriuojasi varnos, o jos, sako, veda sielas į amžinybę. Matyt, šio vyro vėlė vis dar klaidžioja kažkur tarp gyvųjų, nes varnos jo vis dar laukia…
6. Vėlinės prie paminklo
Kiek šitose kapinėse buvo žmonių per tą didijį Vėlinių minėjimą jūs net negalit įsivaizduoti. Prie paminklo būta ypač išskirtinio vaizdo. Ant jo užlipę ir šalia stovėję žmonės atvirai šaukė, kad mums reikia laisvės, kad mums reikia kovoti, kad mes palaikome Vengrijos kovą. Viena moteris labai aštriai pakalbėjo, ir tik žiūrim – čiupo ją ir nutempė. Man neišlaikė nervai, sakau: „Vyrai, mūsų tiek daug, ar mes leisim?“ Ir minia kaip čiupo ją, atėmė iš tų milicininkų, išlaisvino, ir tik jaučiu, kad jau mane tempia. Čia milicininkas, o čia kažkoks komjaunuolis raudonu veidu, stambus toksai. Tai kaip aš ten įsirėžiau, kaip vožiau tam milicininkui, trenkiau per kepurę. Jis ieško savo kepurės ir mane paleido, aš išsiplėšiau iš komjaunuolio ir mane ištraukė minia. Praėjo valanda kokia, kol ten viskas dar smarkiau užsikūrė, ir žmonės patraukė Vytauto prospektu iš kapinių. Visa gatvė pilna – nesimato galo.
7. Statybos
Caro laikais, dabartinis Ramybės parkas buvo padalytas į keturias konfesijas: katalikams, stačiatikiams, totoriams ir musulmonams. Ant šios žemės turėjome medinę mečetę, imamo namą, mokyklėlę ir sodą. Kai 1930 m. buvo minimos Vytauto Didžiojo mirties metinės, Lietuvos vyriausybės kartu su musulmonų bendruomene buvo nuspręsta pastatyti mūrinę mečetę. Tuomet visi suprato, koks svarbus yra įvairių tautų įnašas į Lietuvos kūrimą. Niekam apie toleranciją diskutuoti nereikėjo, tai buvo savaime suprantamas dalykas. Mečetės statybos parodė, kiek yra pažengęs suvokimas, bandymas kartu kurti. Darbai buvo baigti 1933 m. Kažkiek metų ji veikė, tačiau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui buvo uždaryta, viduje daug kartų keitėsi. Joje veikė ir cirkas, ir biblioteka. Iš išorės ji nėra pakitusi – kokia buvo, tokia ir yra.
8. Žaidimai su kaulais
Trys mokyklos buvo išsidėsčiusios aplink kapines ir mes dar būdami mokiniai viską matėme iš labai arti. Paaugliai vaikinai negalėjo praleisti tokio įvykio. Ėmė raustis po kapus, į pamokas atsinešdavo kaulų, taip gąsdindavo mergaites. Drąsesni lįsdavo gilyn į kapus. Susiradę kokių nors smulkmenų – kryželį, žiedą – viešai demonstruodavo. Tai buvo bene baisiausias Kauno miesto laikotarpis, kuris pamokas pavertė groteskiškais paradais. Įsivaizduokit – tu sprendi matematiką, o už lango kasa palaikus.
9. Senolio liudijimas
Aš čia stoviu jau apie 100 metų. Esu palikuonis kitų į mane patį panašių, kuriems dar visai neseniai priklausė visa ši žemė. Ištisus tūkstantmečius čia būdavo labai klampu, kiaurus metus tyvuliavo gyvybės kupinas pelkynas. Karkdavo varlės, sklęsdavo paukščiai. Man pasakojo, aš žinau. Paskui čia imta švęsti mirtį. Tą pats liudijau. Bet žmogus yra labai jau neapsisprendusi būtybė ir šias šventes nutraukė. Pusę mano gyvenimo čia tyku ir niekas nevyksta. Tiesa, visai ką tik čia buvo įvykdytos siaubingos žudynės – krito daug senų mano draugų. Dabar čia dėl to šviesiau, mažiau pavojaus žmonėms, bet man – liūdniau. Norėčiau, kad visa erdvė grįžtų mūsų šeimai.
10. Karstų slėpimas
Kai čia vaikščiodavau, dar stovėjo Dariaus ir Girėno mauzoliejus. Aš buvau nulipusi pažiūrėti, bet ten buvo tuščia, nebebuvo karstų. Juos mačiau medicinos institute, į kurį įstojau 1945 m. Ruso laiku ten buvo koplyčia, kurioje jie ir stovėjo. Kai užėjo vokiečiai, medicinos institutą uždarė ir prie jo pastatė sargybinius, matyt, įtardami apie karstus. O juk Darių ir Girėną numušė vokiečiai. Tuo metu aš jau buvau baigusi institutą ir ten dirbau pas profesorių Šiaulį, kuris katedroje pusiau gyveno. Vieną dieną ateinu, tų karstų nebėra, galvoju – jau likvidavo vokiečiai. Pasirodo prof. Šiaulis su kūriku Rauba pasikvietė vokiečių sargybinius, nugirdė juos spiritu iš farmacinės chemijos katedros, privaišino lašinukais, per tą laiką iškalė vietą sienoje ir sukišo į ją tuos du karstus. Užtinkavo ir viskas. Karstai dingo.
Žaidimo autorius - Gytis Dovydaitis; gatvės meno darbų autorius - Tadas Šimkus; projektą inicijavo - Atminties Biuras.