Užburta karalaitė

Kartą, per potvynį bevaikščiodamas Nemuno pakrantėmis, nepajutau kaip atsidūriau Kauno pily. Bežiūrinėdamas griuvėsius, pamačiau jau gerokai apgriuvusį lyg sklepą (rūsį), lyg urvą, vedantį kažkur po žeme. Bet ten buvo gerokai vandens ir aš tiksliau jo negalėjau apžiūrėti.

-Kas čia per urvas ir kažin kur jis veda? – kreipdamasis į mane, paklausė kažkoks pro šalį ėjęs ponas.

Aš, tiek pat žinodamas, kaip ir jis, jau norėjau atsakyti: nežinau. Bet nespėjau, nes tuo laiku prie mus priėjusi senukė pasakė:

— Ar gi jus, ponuliai, nežinote kas čia per urvas ir kur jis veda?

— Ne, -atsakiau

— Nugi tas urvas veda iki pat tos vietos, kur randasi užburta karalaitė. Nuo to įvykio suėjo aštuoniasdešimt aštuoni, o gal ir visi devyni metai.

– Na tai gerai, – sakau, – Visgi papasakok tamsta, kaip ir kas čia atsitiko?

– Matai, ponuli, atsitiko čia taip: buvo toks rusų žalnierius (kareivis). Ir va tasai žalnierius vieną gražią naktį sapnuoja tokį sapną: lyg jis nakties metu čia pat stovįs poste ir matąs, kad iš urvo išeinanti baltais, ilgais rūbais apsirėdžiusi, labai graži mergina: plaukai ilgi ir paleisti iki pat žemės, o ant jos gražios galvutės uždėta daili auksinė spindinti karūna. Tos karūnos spinduliai apšviečia žalnierių. Priėjus prie jo, mergina sakanti:

— Aš esu užburta karalaitė, dėl tos priežasties ir turėjau čia prabūti šimtą metų. Šiomis dienomis kaip tik suėjo šimtas metų. Tai aš norėčiau, pasinaudodama proga, iš čia išeiti. Bet esu užburta ir be kito pagelbos išeiti negaliu. Užtat ir atėjau tavęs prašyti – buk geras, gelbėk mane.

— Gerai,- sakąs žalnierius, – Bet tik pasakyk, brangioji, kaip aš tave turiu išgelbėti?

— O taip,- sakanti, ji, — Kaip tik grįši namo, tai tučtuojaus paprašyk načalstvos (vadovybės), kad leistų tau su pagelba kitų prakasti šį urvą iki pat geležinių vartų: tokių vartų bus dvejetas ir vieni nuo kitų nelabai toli ir, be to, nerakinti. O kai jau pasieksite mūrinę sieną ir pamatysite mažas ąžuolines, geležimis apkaustytas duris, tai jos bus užrakintas trimis dideliais zomkais (spynomis). Bet nenusiminkit, raktai gulės uždėti ant prie durų stovinčios skrynios viršaus. Imkite raktus ir, atrakinę duris, drąsiai ženkite į vidų, nors ten prie durų ir pamatysite gulinčius du levus (liūtus), bet nebijokite, jie jums nieko nedarys, nes aš jūsų lauksiu ir pasistengsiu sutikti arti durų.

Pagalvojęs žalnierius ir pasakęs:

– Na tai gerai — padarysiu. Tada ji padėkojus jam, nuėjus atgal į urvą ir dingus.

Nubudęs žalnierius pamanęs, kad tai yra toks pat paprastas sapnas, kaip ir dauguma. Jis neatkreipęs dėmesio į šį sapną. Ir apsirikęs. Kitą naktį nespėjęs jis užmigti, kaip ir vėl karalaitė jam prisisapnavusi. Rytą jis susirūpinęs ir jau net buvęs pasirengęs eiti pranešti savo načalstvai. Bet dienos metu neturėjęs laiko, o vakare pamanęs: „nėra ko skubėti, galėsiu tą atlikti ir ryt“. Bet žinote, ponuli, kaip tik pradėjo saulė leistis, tai jis taip užsinorėjęs miego, kad net nepajutęs ir pats, kaip atsiduręs lovoj, ir vos tik suspėjęs užmerkti akis, tučtuojaus tą karalaitę ir vėl pamatęs, tik jau labai nuliūdusią! Ji dabar jau klūpėdama ant kelių kruvinomis ašaromis verkdama prašiusi — maldavusi tuoj ją gelbėti. Ji, girdi, nesuspėsianti viską atlikti iki to laiko kol sueis lygiai šimtas metų. O tada jau jai, vargšei, teks laukti dar šimtą metų!! Po to jis, žinoma, kaip tik atsikėlęs, tai nieko nelaukdamas momentaliai nuėjęs ir pranešęs načalstvai, kuri išklausius jo ir greitai davus žmones, liepdama jiems dirbti visa ką tas žalnierius įsakysiąs.

Jie visi atėjęs čia ir ėmę kasti. Ir bekasdami suradę viską taip, kaip ta užburta karalaitė nurodžiusi. Bet kai pasiekę duris, suradę raktus, norėję atrakinti tas mažas ąžuolines duris ir paimti tą užburtą karalaitę…. staiga atėjęs pasiuntinys ir pranešęs, kad načalstva pamačiusi, kad iš tikrųjų žalnieriaus sapnas teisingas, nusigandusi ir, matomai, iš to strioko (baimės) pasiuntusi į Peterburgą — pačiam ciesoriui telegramą, klausdama kaip daryti — ar galima eiti į vidų ar ne? Todėl dabar kol kas įsakiusi kareiviams palikti viską taip kaip yra, ir jau neinant į vidų laukti — koks bus atsakymas. O atsakymas atėjęs toks: užuot leidus gelbėti tą užburtą karalaitę, nedrįsti atidarinėti durų ir eiti į vidų, o padėti raktus į vietą ir, uždarius vartus, vėl užkasti urvą taip, kaip jis pirma buvo. Todėl matote, ponuli, jai vargšei ir vėl tenka iš pradžios kentėti antrą šimtmetį o paskui ir vėl ką nors prašyti gelbėti! — apsiašarojusi pabaigė senukė, nuėjo ir dingo žmonių minioje.

Kazys Polileika.

Diena. 1932 sausio 31