Šešioliktojo amžiaus pradžioje sukurtas Mistiko sąsiuvinis buvo, ko gero, keisčiausias Kauno istorijos įvykis. Būtent įvykis, nes žmonės kalbėjo apie jį tokius skirtingus dalykus, kad nesivertė liežuvis pavadinti visa tai „daiktu”. Atrodė, kad sąsiuvinis kiekvienam atskiram skaitytojui bylodavo skirtingus dalykus. Skyrėsi net pasakojimai apie tokį atrodytų stabilų reikalą kaip viršelio spalva arba įrišimo būdas. Buvo mačiusiųjų jį kieto popieriaus, buvo medžio, buvo veliūro viršeliais ir buvo tokių, kurie tvirtino sąsiuvinį esant neįrištą, o tik apvestą kaspinu.

Vokietis pirklys Gozlingas, visą gyvenimą prekiavęs raštinės reikmenimis, kalbėjo, kad tokios rūšies popieriaus jam niekur ir niekada netekę matyti. Tai nebuvo Trevizo, nebuvo Mainco ir tuo labiau nebuvo persiškasis ar dar brangesnis kiniškasis. Kada sąsiuvinis pateko į jo rankas, jis, profesinio smalsumo skatinamas, pirmiausia viską nuodugniai apžiūrėjo ir buvo labai nustebęs. Popierius buvo prastas, tačiau raidžių ir piešinių rašalas – ir jis aišku kitoks nei įprasti tiems laikams graikiškasis arba romėniškasis – laikėsi ant jo kuo puikiausiai ir net galėjai pagalvoti, kad pats sąsiuvinio tekstas neleidžia popieriui sudūlėti.

-Arba tai visai ne popierius, – stebėjosi Gozlingas.

Sąsiuvinio teksto jis neskaitė, nes tą dieną buvo pernelyg užsiėmęs; upe aukštyn turėjo ateiti jo laivas su prekėmis ir Gozlingui rūpėjo, kad krovikai laiku susirinktų prieplaukoje ir nepakriktų, jeigu laivas kartais vėluos. Atidavė jį atgal atnešusiam žmogui, kuris čia pat rado kitą skaitytoją, jaunuolį iš Gozlingo kontoros.

Jaunas, bet jau spėjęs mokydamasis susigadinti regėjimą belgas stažuotojas ėmė vartyti puslapius, be galo susidomėjęs išėjo į upės krantinę, kur saulės šviesoje galėjo geriau įžiūrėti raides ir daugiau niekada nebegrįžo į darbą.

Smuklėse apie sąsiuvinį kalba užeidavo retai, tačiau kiekvienu tokiu atveju baigdavosi vienodai – peiliais. Kas nors imdavo pasakoti, kad skaitė mįslingą, bet be galo patrauklų tekstą, tuojau pat atsirasdavo ir kitas skaitytojas, paaiškėdavo, kad abu skaitė ne tą patį, prasidėdavo ginčas. Pradžioje kiekvienas atskirai prisiekdavo, kad visa ką pasakoja, tikrai perskaitė sąsiuvinyje. Tada, vakarui ir aistroms kaistant, būdavo šaukiamasi liudininkų, tokių neatsirasdavo, tuomet būdavo dievagojamasi, po to eidavo abipusiai kaltinimai melagyste ir galiausiai neišvengia dvikova Santakos smaigalyje, visada – pabrėžiu – visada pasibaigdavusi vieno iš ginčininkų mirtimi.

Nesiginčyjama būdavo tik dėl vieno – pavadinimo. Visada ir visur šį įvykį vadino Mistiko sąsiuviniu.

Paėmusiam jį į rankas tikimybė greitai numirti padvigubėdavo.

Įdomiausia, kad visi ginčyninkai būdavo skaitę sąsiuvinį ginčo dieną. Neretai – ką tik. Tekstas darydavo tokį stiprų įspūdį, kad kojos pačios nunešdavo į vieną iš nesuskaičiuojamų aludžių ar vyninių, kur vargšas skaitytojas netverdavo pasidalinti savo įspūdžiais su aplinkiniais. Neilgai trukus atsirasdavo ir entuziazmo apimtas kolega. Ką tik perskaityto teksto įspūdis būdavo šviežias ir iš čia ginčas netrukdavo įsiliepsnoti visa jėga. Toliau kelias vesdavo į Santaką.

Ak, tiesa, niekas niekada nesiginčijo ir dėl to, kad tekstas sąsiuvinyje buvo parašytas ranka.

Gimtąja skaitytojo kalba.

Ginčų ir mirčių dvikovose liudininkai arba, paprastai sakant, nelaimėlių ginčininikų sugėrovai turėdavo įvairių paaiškinimų, kaip taip gali būti. Vienas iš tokių paaiškinimų buvo vėliau aprašytas laivybos kontoros raštininko atsiminimuose, pasirodžiusiuose po gero pusšimčio metų britų Kingslyno uosto archyve. Autorius tvirtino manąs, jog Mistiko sąsiuvinis galėjo būti parašytas išmoninga ženklų kalba, sukeliančia skaitytojui gimtosios kalbos įspūdį. Ženklų sistema taip paveikdavo skaitytojo protą, kad jis nejučiomis perkeldavo tenai savo paties mintis ir dėl to tekstas jam atrodydavo toks patrauklus, svarbus, savas, vertas ginčo ir neišvengiamai dvikovos.

Sąsiuvinys tapo legenda, žinoma beveik visose Hanzos kontorose.

Kingslyniečio prielaida įdomi ir leidžia paaiškinti prieštaravimus tarp skirtingų teksto perskaitymų, tačiau jokia ženklų kalba negali paaiškinti skirtingo požiūrio į sąsiuvinio viršelį, nesuprantamos popieriaus ir rašalo kilmės. Mistiko sąsiuvinis neužsibūdavo vienose rankose ilgiau kaip ginčo dieną. Ginčo metu prisireikdavo pateikti jį kaip įrodymą, bet pačiame įkarštyje jis visada dingdavo ir jo būdavo pasigendama tik kitą dieną. Kai jau būdavo vėlu.

Mistiko sąsiuvinį skaitytojui visada atnešdavo žmogus saulės nemačiusiu veidu.

Liudijimai, kad toks žmogus buvo, liko tik netiesioginiai. Kažkur buvo paskelbta, kad štai tokios išvaizdos žmogus yra ieškomas, nes norima paklausinėti apie Mistiko sąsiuvinį. Liko skelbimo tekstas. Kažkas užsiminė apie blyškų prašaliečio veidą: teisme pakviestas liudyti dėl dvikovos detalių – žinoma iš teismo knygų Rotušėje. Kažkas ieškojo, kur gauti nelemtąjį sąsiuvinį ir užrašė savo dienoraštyje, kad jam buvo patarta ieškoti tokio, kuris leidžia dienas užsidaręs.

Kol vieną dieną kažkam kilo mintis, kad blyškaus veido žmogus ir yra pats Mistikas. Asmenybė, verta ilgo pasakojimo.