Prakeikta Kauno karalaitė ir požeminis miestas
Kartą tokiam žmogui prisisapnuoja karalaitė, sakydama: – Daug jau amžių esu prakeikta ir visas miestas prakeiktas. Išgelbėk tu mane ir miestą, nes jau praėjo prakeikimo laikas, jau man reikia pasirodyti viršuje. Turi kas nors man padėti, nes kitaip negaliu iškilti į viršų.
Nueik į Katedrą, paimk švęsto vandens, šlakstytuvą, vieną žvakę nuo altoriaus, smaigą, kur žvakes gesina ir kur uždega žvakes. Tada ateisi už miesto prie pilies, atrakinsi duris (raktą rasi viršuje iškilusį). Paskui nusileisk virve žemyn. Tada rasi pas duris stovinčius du levus, o durų spyną numuši su žvakių gesintuvu. Tada aš tau atsilyginsiu, ir Kauną išgelbėsi. Nuo katedros iki pilies nutiesk taką žalia gelumbe.
Rytojaus dieną žmogus, išreikalavęs iš valdžios leidimą, rengėsi eiti Kauno gelbėti. Prisipirko žalios gelumbės, nutiesė iki pilies. Pasiėmė švęsto vandenio, žvakę nuo altoriaus, smaigą, ką žvakes dega, o ką gesina užmiršo pasiimti. Nuėjęs prie pilies, rado raktą viršuje – virš durų. Tada jis atsirakino duris, nusileido žemyn. Nusileidęs užsidegė žvakę. Pamatė, kad jis stovi gatvėje. Gatvės didelės, mūrai keturiais penkiais gyvenimais, auksinėmis raidėmis užrašyta. Prakeiktas Kaunas daug gražesnis negu mūsų. Miestas tuščias, vėjas labai didelis pūtė, net jam žvakę gesino. Paėjęs toliau, rado geležines duris. Prie durų stovėjo du levai. Durys buvo užrakintos dideliausia spyna. Bet tuokart už durų karalaitė pasakė:
– Kad tu būtum neužmiršęs smaigą paimt, ką žvakes gesina, tai būtum mane išgelbėjęs. O be jo negali manęs išgelbėti. Nieko nedaryk, nes levai gali tave sudraskyti. Dabar grįžk atgal ir prašyk valdžios leidimo, kad leistų tau vėl čia ateiti. Tada galėsi mane išgelbėti.
Kaip tik žmogus išlipo iš prakeikto Kauno, durys tuoj pačios užsidarė ir užsirakino, raktas prapuolė. Žmogus nuėjo pas komendantą leidimo. Komendantas atsakė, bijodamas, kad anas Kaunas, bekildamas į viršų, šito nenugriautų. Žmogus kaip buvo aname Kaune, tai iš viršaus buvo girdėt ūžimas. Jis nežinojo, ar jis buvo paėjęs po šito Kauno gatve, ar po Vilija. Palei pilies duris pasidarė skylė. Vaikai į tą skylę kaip mesdavę akmenį, tai negreit nukrisdavo žemyn, atbalsis aiškiai buvo girdimas, kad akmuo atsimušdavo į akmenis. Reiškia, akmuo papuldavo ant gatvės. Kai žmogus lindo į urvą, tada miestas buvo iškilęs. O kaip jis išlindo į viršų, miestas ir vėl nuskambėjo į skradžias. Užtat akmuo taip ilgai kisdavo. Valdžia toj vietoj pastatė kareivį, kad žmonės neitų prie skylės, o skylę ir vartus užpylė žemėmis. Ir dabar tie vartai yra, tik giliai užpilti žemėmis.
Žemės atmintis: lietuvių liaudies padavimai, parengė Br. Kerbelytė. Paskelbta Vilnius : Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999, p. 29-30. FIKSAVIMO METAI: 1913