Apie Kauno kilmę ir Palemonų dinastiją

Miesto gimimo data arba „metrikais“ istorikai laiko pirmąjį rašytinį miesto paminėjimą. Vis tik dauguma miestų turi ir savo įkūrimo legendas.

Viena iš Kauno įkūrimo legendų yra tiesiogiai susijusi su lietuvių romėniškos kilmės teorija, aprašyta XVI a. LDK metraščiuose, idant parodyti garbingą lietuvių kilmę prieš lenkus. Tai pasakojimas apie romėnų patricijų Palemoną, kuris V a. bėgdamas nuo hunų valdovo Atilos (pagal kitą versiją imperatoriaus Nerono) su 500 Romos patricijų atplaukė į Lietuvą ir įsikūrė prie Nemuno, Dubysos ir Jūros upių. Aplenkęs Vakarų Europą, pro Daniją Palemonas patekęs į Baltijos jūrą, o iš čia į Kuršmares ir Nemuno žiotis. Plaukęs Nemuno upe aukštyn iki Dubysos, kurios slėniuose ir apsistojęs.

Pasak legendos, Palemonui Lietuvoje gimę trys sūnus: Barkus, Kunas ir Speras. Vyriausiasis sūnus Barkus esą įkūręs Jurbarką, Kunas (Kunasisjus, Kūnarijus) – apsistojo Nemuno ir Neries santakoje ir pastatė Kauno pilį, o jaunėlis Spera iškeliavęs į saulės tekėjimo kryptim ir apsistojęs prie gražaus ežero, kurį pavadino savo vardu (Širvintos raj. yra Speros ežeras). Vėliau Kuno sūnus Kernius įkūręs Kernavę. O kadangi jo žmonės mėgę groti ąžuoliniais trimitais, tai Kernius kraštui pavadinti pasirinkęs lotyniškus žodžius litus (krantas) ir tuba (vamzdis) ir sudėjęs juos į vieną – Litusbania, tačiau paprasti žmones nemokėję lotyniškai ir ėmę vadinti tiesiog Lietuva.

Palemonas ir jo valdiniai priklausė Jaučio, Lokio, Kolonų ir Rožių herbams. Pats Palemonas priklausė Jaučio herbui. Iš Palemono kildinami Lietuvos kunigaikščiai, bei nemaža dalis LDK didikų.