Maždaug tuo pačiu metu kai Kauno vyninėse ir aludėse vis įsiplieksdavo ginčai dėl Mistiko sąsiuvinio turinio ir Santakoje paryčiais sausai supoškėdavo dvikovų šūviai, mieste ėmė tyliai plisti dar viena naujiena.

Ši naujiena nekėlė triukšmo – apie ją apskritai nelabai kas kalbėdavo ir reikėdavo pasistengti norint apie ją sužinoti, pamatyti ir galiausiai paragauti. Būtent paragauti, nes naujiena buvo gėrimas, vadintas D’ma.

D’ma veikdavo jos paragavusį tiesiog akyse: galėjai matyti, kaip griūva ragavusiojo sielos užtvankos ir žmogus pasikeičia.

Ragavusieji dar vadino D’mą „pasirinkimų gėrimu”, mat kelionėje, kuri prasidėdavo po kurio laiko ėmus veikti D’mai, dažnai atsidurdavai kryžkelėse.

Pirmoji kryžkelė būdavo pati paprasčiausia – eiti ar neiti. Apie ją gali papasakoti visi. Pasirinkusieji neiti gana greitai atsibusdavo – apie išgertą D’mą bylodavo vos pakeliamas galvos skausmas. Jo nebuvo įmanoma numalšinti jokiais žinomais vaistais. Skausmas tęsdavosi nuo penkių iki septynių dienų. Vargšui paragavusiajam nelikdavo nieko kito, tik kęsti. Be miego, be valgio, vargiai galint ką nors pasakyti aplinkiniams. Ypač sunki būdavo pirmoji fazė – pirmoji para. Būtent čia palūždavo silpnieji – yra buvę savižudybės atvejų, o vienas škotų pirklio sūnus išprotėjo. Šiek tiek padėdavo tarp dantų įsikandus ką nors kietą, pavyzdžiui medžio šaką. Šią fazę vadino „medine”.

Vėliau prasidėdavo lengvesnė fazė. Paragavusysis galėdavo gerti vandens, truputį pasėdėti lovoje. Beveik visus ramindavo mėtų kvapas, tad, jeigu būdavo šiltasis metų laikas, kas nors paskindavo jų Neries pakrantėse ir parnešdavo prie kenčiančiojo lovos. Žiemą dėdavo maišelius su džiovintomis mėtomis. Dėl to šią fazę ir praminė „mėtine’.

Toliau sugrįžėlis jau galėdavo kažkiek užkąsti sultinio, sėdėti, kalbėtis, palaikomas pastovėti. Tačiau atliekant visus šiuos veiksmus taip pildavo prakaitas, kad šalia nelaimėlio lovos reikėdavo statyti visą kibirą vandens – tiek daug jis išgerdavo. Fazę vadino „dykumų”, mat paragavusiajam niekada neprireikdavo naktinio puodo: visut visą išgertą vandenį jis išprakaituodavo per odą.

Galiausiai ateidavo pasveikimo akimirka. Ir tai iš tiesų būdavo akimirka, kaskart nustebindavusi prie paciento budintį gydytoją. Atrodydavo, kad viskas baigdavosi tarsi spragtelėjus pirštais – staiga. Per sekundę į paragavusiojo veidą sugrįždavo raudonis, kūno temperatūra, iki tol šokinėjusi tarsi jaunas arabiškasis, staiga tapdavo normali ir pacientas pakildavo iš lovos sveikomis kojomis, pilnas jėgų ir energijos. Galėdavo čia pat eiti dirbti ar grįžti ten, iš kur buvo atvykęs į miestą.

Viskas būdavo taip pat, išskyrus vieną dalyką.

Nuo šiol visada iki pat savo mirties atsisakiusysis jausdavo kartėlį, kad suklydo ir be reikalo pasirinko grįžti. Šis kartėlis lydėdavo jį visą gyvenimą, visur, kur beeitų, visada su kuo bebūtų. Net didžiausios laimės ir sėkmės akimirkomis atsisakiusysis žinodavo, kad yra kažkas, ko jam labai gaila.

Tai buvo vadinama „D’mos pabučiavimu”.

Galima paklausti, o ar, kartėlio kankinamas, atsisakiusysis nebandydavo paragauti D’mos dar kartą ir ištaisyti savo klaidą. Kiek žinoma, nė vienas nesiryžo. Prisiminę patirtas kančias ir išgyventą siaubą, jie pabijodavo dar sykį kelti koją ten, iš kur taip vargais negalais pavyko sugrįžti. Juolab, kad pati pasirinkimo akimirka ir pirmosios minutės D’mos glėbyje jiems nekėlė malonių prisiminimų.

Kas nutikdavo pasirinkusiems eiti?

Jie atsidurdavo plyname lauke. Plyname bekraščiame lauke. Po kojomis būdavo trumpa žolė, aplink jokio orientyro, jokių kalnų, medžių. Būdavo šilta diena. Danguje matydavosi saulė, bet debesų nebūdavo. Po kurio laiko pasirinkęs eiti suvokdavo, kad jis turi eiti. Tada suvokdavo, kad turi pasirinkti, į kurią pusę. Pasirinkusieji kairę ir pasirinkusieji dešinę patirdavo tą patį – eidavo ilgai, tačiau ypatingo nuovargio nejusdavo. Apskritai nejusdavo beveik nieko – šioje vietoje jausmai kažkaip atsitolindavo ir jausdavaisi tarsi sapne.

Galiausiai prieidavai nepaprasto grožio slėnį. Apačioje tekėdavo upė, aplink augdavo medžiai, būdavo kalvos su gėlėmis, ežerai, sodai su įvairiausiais vaismedžiais, uogomis – visa tai kažkaip galėdavai įžiūrėti iš toli, bet labai aiškiai. Atrodė, tarsi tavo akys veikia kaip koks nors žiūronas, prisiartina bet kurią slėnio vietą vos panorėjusios ir stebi ją su visomis detalėmis. Panorėjęs galėdavai įžiūrėti vabalus ant lapų, medžių pumpurus ir čia pat pakilti žvilgsniu į upę, kalną, ežerus. Tavo pasirinkimas būdavo: leistis į slėnį ar apeiti jį.

Apėję slėnį vėl atsidurdavo bekraščiame lauke.

Nusileidę į slėnį veikiai suprasdavo, kad jame neįmanoma gyventi.

Visi kaip vienas pasakoja, kad nuolatiniai pasirinkimai versdavo ieškoti kažkokios kitokios išeities. Tapdavo aišku, kad atsidūrei savotiškame labirinte, kurį privalai išspręsti. Arba, kaip pasakytų vienas D’mos adeptų – pagaliau suvokti, kad be kairės ir dešinės yra ir daugiau krypčių.