Gulbių meilės istorija

Vienoje gražioje vietoje – ten, kur ošia pušynai ir teka sraunusis Nemunas, gyveno gulbių pora. Gulbės jau daugelį metų ištikimai, viena kitai, šokdavo meilės šokius. Savo ilgais baltais kaklais, žiūrėdamos viena kitai į akis, meiliai ir grakščiai, gamtos horizonte, nupiešdavo širdį.

Tai atrodė – lyg impresionistinis paveikslas, įrėmintas dviejų amžinai prisiekusių meilę, vienas – kitam, grakščiųjų paukščių.

Gulbės mėgo keliauti. Kai pakildavo – savo didingais sparnais – skrosdavo vėją, sukeldamos gūsius, idant, tai būtų tolydžio skrendantys aitvarai. O jų nuostabusis skrydis atkreipdavo dėmesį – kiekvieno esančio šalimais. Tyliosios gulbės, tik skrisdamos išleisdavo tuos nuostabiuosius garsus, it, tai būtų muzika ar bažnyčios varpas, akimirkai sustabdęs laiką.

Josios labiausia mėgo Nemuną, savo, rodos, niekuomet neišsenkantį gyvybės šaltinį. Sraunioji upė aprūpindavo gulbes ir kitus gyvūnijos pasaulio atstovus maistu – vandens augmenija, dėl kurios – ilgakaklės, ištiesusios laibuosius kaklus, nerdavo po gaivinančiu Nemuno vandeniu.

Nemunas – didžioji gulbių buveinė. Atstu perėdavo jauniklius, saugodavo nuo plėšrūnų. Gulbės pajutusios pavojų, plaukia tolyn nuo kranto. Tiktai upė – didysis prieglobstis – greičiausiai apsaugodavo mūsų lėtąsias ir grakščiąsias gulbes.

Jos buvo – tarsi balerinos, gracingais judesiais, šokančios vandeniu, vos liečiančios pirštų galiukais žemę.Arba teptukai – švelnių tapytojo rankos mostų, vinguriuojantys drobę.

Pasakojimą sukūrė ir padovanojo: Kipras Marcalis