Skulptoriaus dirbtuvės
Niekada nebuvo taip, kad kas nors nebūtų buvę. Visada uvo ir bus viena – kažkas. Kažkas, kas yra svarbu. Kažkas, kas neturi prasmės. Kažkas, kas tą prasmę įgijo. Taip rašė žymus Kauno skulptorius savo mažose dirbtuvėlėse lipdydamas paskutinę skulptūrą. Skulptoriui jau buvo 96 metai, regėjimas prastas, tad daugelis skulptūrų buvo panašios į beprasmius lipdymus. Tačiau jis lipdė ne iš molio, ne iš plastilino. Jis lipdė skulptūrėles iš šviesos, lūžtančios per stiklinę prizmę, pastatytą ant palangės. Negana to, kad skulptorius prastai matė, dar jis buvo daltonikas, todėl turėjo pasikliauti intuicija, jo visos šviesos skulptūros buvo violetinės, o violetinė buvo spalva, kurios jis intuityviai labiausiai nemėgo.
Belipdant vieną iš savo baisių skulptūrų, jis išgirdo balsą: „Kodėl tu šitaip?“ Skulptorius apsisuko, bet nieko nematė, ne tik dėl to, kad jis praktiškai aklas, bet balsas nesiliovė: „Nustok, aš ne žaislas“. Staiga skulptorius suprato, kad su juo kalba švies. Šviesa nebuvo tokia maloni, kokia atrodė iš septinto žvilgsnio (mat skulptoriaus akys dar ir sunkiai fokusavo). Šviesa buvo akiplėša, o skulptorius norėjo išsaugoti – kad ir kokias ten belikusias – akis. Jis nusiėmė batus, išsitraukė iš jų raištelius ir perrišo juos per abi ausis – į vieną įkišdamas, per kitą ištraukdamas. Dabar jis nebegirdėjo šviesos. Nusiėmė marškinius, užsirišo ant galvos, kad nejaustų ant pakaušio šviesos kaitinimo, o išsiėmęs diržą persirišo juo akis.
Negana to, skulptorius suprato, kad jis turi vidinę akį, kuri net nematant šviesos leido ją jausti. Šviesa ėmė deginti skulptorių iš vidaus. Iš pradžių jo stemplę, po to skrandį, dvylikapirštę, plonąją, storąją ir tiesiąją žarną, kol galiausiai iššovė laukan.
Skulptorius šaukė, bet niekas jo negirdėjo. Gyveno jis vienas, be asistentų – tik jis ir jo šešėlis. Šešėlis! Taip! Skulptoriaus šešėlis nepasidavė šviesai ir ėmė temdyti erdvę. Kuo šviesa buvo ryškesnė, tuo šešėlis buvo didesnis. Tačiau… greitai šešėlį pradangino užplaukęs debesis, pro kurį skverbėsi spindulys atsimušantis į veidrodį, kuris nukreipė spidulį į Jėzaus portretą ant sienos. Čia pasidarbavo šventoji dvasia, neleisdama visiškai sunaikinti šešėlio. Skulptorius galėjo lengviau atsikvėpti. Nusirišo diržą, išsitraukė batraiščius, tačiau nuo to tikėti Dievu nepradėjo.