Elena ir Elenius

Prieš šimtą tūkstančių metų, kai saulelė niekaip iš dangaus nenusileisdavo, kai gėlytės ir žiemą žydėdavo, kai moterys vyrų balsais dainuodavo… Kai kiekvienas Lietuvos miestas grūmėsi, kivirčijosi, kuriam miestui atiteks „Kauno“ vardas, vyko konkursas tris paras. Moterys vyrų balsais sustojo į didžiulę eilę ant kalno ir kvietė saulę ir lietų pasirodyti vienu metu. Joms bestovint, į dangų bežiūrint, netikėtai saulė nusileido ir pradėjo kauptis debesys pilni ne lietaus, bet mažų mažyčių bobulyčių skardžiais balsais. Kad pradėjo jos kristi iš debesies ant bedainuojančių moterų. Taip prasidėjo KARAS.
Moterys – atstovės iš kiekvieno kaimelio, išrinko savo atstovę. Viena moteris, vardu Elenytė, pradėjo šiauštis. Jos plaukai ėmė pūstis, pūstis, kol ji visa apaugo tais rugių spalvos plaukais. Iš Elenytės liko tik didelis ir storas plaukų ritinėlis. Visos karo dalyvės sumišo, išsigando, pabėgo. Elenytė iškovojo pirmąją vietą, nepraliejusi nė lašo kraujo ir savo gimtąjai žemei iškovojo vardo titulą. Tik Elenytė ir moterys užmiršo tas bobulytes, kurios krito iš dangaus ir net nesiruošė sustoti. Bobulytės vėlėsi į plaukus, į tą Elenytės plaukų rutulėlį, vis kankinančiai išpešdamos po plauką ar du, o viena iš mažųjų bobulyčių begėdžių, dar ir kramtomąją gumą ten įvyniojo.
Elenytė nusigando, galvą nunarino, kai staiga iš žemės glūdumos išsiropštė Elenius – žemės karalystės princas ir taip jis Elenytę išgelbėjo – bobulytes jis padegė pasakydamas stebuklingąjį kodą, kuris sustabdė šį nepaaiškinamą bobučių lietų. Ėmė šviesti saulė.
Viskas būtų buvę gerai, bet netikėtai, viena pasislėpusi bobulytė, kuri buvo pasislėpusi nuo Eleniaus kerų, pradėjo iš kišelių traukti kitas bobulytes, o šios – dar kitas bobulytes ir jos visos pradėjo lipti vienos kitoms ant pečių, kad uždengtų taikos saulę. Elenius tik nusikvatojo, pakalbėjo šventa, stebuklinga žemių kalba maldelę ir visas tas bobutes pavertė gėlėmis.