Hm… Hm (?) O-o-o… (vartydamas laikraščio puslapius)
– Chė-chė. (kostelėjo)

*** Pažiūrėjau suklusęs ***

– Sveiki.
– Sveiki… (?)
– Dažnai jus, čia, matau skaitantį laikraštį… (dairosi aplinkui, vengiant akių kontakto)
– Taip (?)
– Manau, jūs, esate protingas žmogus. (žiūrėdamas į batus, ištarė jaunuolis)
– Ačiū, už nuomonę, bet, ar dėl to, kad skaitau laikraštį, jau esu protingas?
– Na, manau, kad jūs, vis tiek, jau esate matęs gyvenimo…
– Chė-chė (dabar jau aš kostelėjau) Kiek, jūs, manote man metų?
– Na, manau, tokiuose reikaluose tikrai išmanote geriau negu aš…
– Išankstinės nuostatos.
– Na, nesakau, kad jūs senas, bet…
– Bet… (?)

*** Pokalbio dalyvio skruostus nudažė raudonis. ***

– Nejauki tyla. (kiek pažiūrėjęs, nusišypsojau) Tai kuo galiu padėti?
– Visgi, nežinau, ar man galite padėti. (užrietęs nosį, žengė durų link.)
– Ką gi. Tuomet, iki.
– Na, reikalas toks, kad man patinka vienas asmuo… (grįžęs prie mano staliuko, išbėrė greitakalbe žodžius)

*** Atsikvėpęs, padėjau laikraštį ant staliuko. ***

– Ir tu nežinai, kaip jį užkalbinti (?)
– Taip! (išplėtęs akis, sušuko jaunuolis)
– Sėskis, ir papasakok, man apie tą asmenį.
– Ačiū! (iš džiaugsmo sunėręs rankas, prisėdo šalia) Ji – labai protinga, mokosi Veterinarijos mokykloje. Labai daug laiko skiria mokslams. Visada vaikšto su šunimi…

*** Kai jis pradėjo pasakoti, negalėjau patikėti, aš jau žinojau apie ką kalba… ***

– Kuo ji vardu? (paklausiau, žiūrėdamas niūriu žvilgsniu, į bižuterijos parduotuvę)
– Aš dar nežinau jos vardo. (atsiduso) Tik žinau, kad ji gyvena Kaune. (užtikrintai)
– Mm. (pakėliau antakį)
– Ji yra mano pusseserės Idos, kuri gyvena Panemunėje – gera draugė.
– O tu, pats kur gyveni?
– Aš iš Šančių.
– Aišku. (šyptelėjau)  Ką čia turi? (greitu žvilgsniu, parodžiau į dėklą)
– Tai – smuikas.
– Moki groti ar tik nešiojiesi?
– Moku, moku. (ritmingai linktelėjęs galvą du kartus, užtikrintai pakėlė smakrą)
– Ar manai, Rachelei patiktų, jei pagriežtum?
– Nežinau. (sugūžęs pečius, nuleido galvą)
– O kaip jai griežtum? (primerkiau akis, stebėdamas vaikino gestikuliaciją)
– Griežčiau geriausiai, kaip tik mokėčiau… (svajingai dėstė mintis, žiūrėdamas į platų dangaus tolį)
– O kodėl tu, Idos nepaprašai, kad jus supažindintų?
– Na, aš norėčiau pats ją užkalbinti. Tikiu, mus suves likimas.
– Tikėk, norėk, ir suves… (susimąsčiau)
– Manote, jai patiktų smuiko muzika? (abejingai prikando lūpą)
– Aš manau, kad kartais, tai priklauso nuo paties muzikanto. Gal jai ir nepatinka smuiko garsai, bet gal jai patiksi tu. O jei patiksi tu, tada pamėgs ir smuiką. Nepasiduok, daugiau drąsos. Būk, ryžtingesnis. (Primerkiau akį)
– Labai, jums, ačiū! (patrynęs delnus, džiugesio pilnomis akimis, išėjo per duris)

– Smuiką palikai!
– Oi, cha-cha! (atsilošęs atgal) – Pastaruoju metu, aš labai išsiblaškęs. – (nusišluostė delnu – prakaitą nuo kaktos)
– Nejaugi (?) (tardamas manieringa intonacija, pakėliau antakius)

*** Pasijuokėm kartu ***

– Koks aš nemandagus. (vaizdingai pervertęs akimis, energingai pliaukštelėjo sau per šlaunį) Visą valandą kalbėjome, o mes net nesusipažinome… Aš esu Natanas. (mandagiai)

*** Išsitiesęs visu ūgiu, Natanas buvo betiesiąs delną, bet tą akimirką, jo dėmesį patraukė žaismingas merginos kreipinys iš Laisvės alėjos:

– Natanai, greičiau, bėk, čia! Važiuojam į Panemunę! ***

Pasakojimą sukūrė ir padovanojo: Kipras Marcalis