Jei vieta – visų, tai dar nereiškia, kad ne tavo. Todėl, jei norėtum geriau jaustis požeminėje perėjoje, gali pats ją ir išsiplauti. Arba gali užsimanęs kavos išgerti jos transporto salelėje.

Jei tik turi su savimi termosą. Skandinavai neretai turi, ir dar nešiojamą muzikos kolonėlę, ir kilimėlį – bent jau taip galima buvo pamanyti stebint savimi užtikrintą švedų menininką Markus Emilsson. Jis balandžio pradžioje į Kauną atvyko Skandinavijos dienų proga – mūsų miestas ir Vekšė Švedijoje jau seniai bičiuliaujasi. Kauno miesto savivaldybė savo ruožtu į kompaniją pasikvietė  „Kaunas 2022“ bendruomenių programą „Fluxus Labas!“. Šios atstovai sukvietė meninių-žaidybinių dirbtuvių dalyvius, kurie panoro paminti kasdienę rutiną ir susigrąžinti miesto viešąsias erdves.

Beje, Markus Kaune viešėjo jau antrąkart – kaip stiklo menininkas yra dalyvavęs trienalėje „Vitrum Balticum“. Tuomet irgi vedė dirbtuves besižavintiems stiklu.

Į Skandinavijos dienų programos dirbtuves kompanija susirinko nedidelė, bet tikrai spalvinga. Kelios senjorės, viena teatro aktorė, dvi jaunos kaunietės ir vienas architektūros studentas iš Barselonos. Na, ir aš prisijungiau porai užduočių – supratau, kad niekas geriau dirbtuvių esmės nepaaiškins, nei aš pati pajausiu. Ir, žinokit, jausmas labai geras. Tiek stebint, kaip įsivaizduojamą šluotą čiupusi senjorė čiauška su visiškai tikrų uogų pardavėja, o pro šalį einantis tapytojas Eugenijus Varkulevičius-Varkalis tuoj pat įsijaučia į žaidimą ir liepia „va, dar čia pavalyti“, tiek ir pačiai blizginant reklaminių stendų paviršius. Valau, valau. O išvaliusi dar turiu keletą klausimų dirbtuvių šefui.

Esate ir stiklo menininkas. Ar darbas su žmonėmis jums – savotiška terapija po veiklos vienumoje?

Nelaikau to terapija. Vienas pagrindinių mano interesų – stiklo menas. Jis stimuliuoja, be to, darbas su stiklu – nuolatinis iššūkis. Visgi įdomumas kuriant randasi tada, kai objektai ima megzti santykį sus žmonėmis. Taigi man įdomu tai, kas vyksta trikampyje objektas – žiūrovas – menininkas. Tai, kas trikampio viduje – labai svarbu. Kartais ten nieko neįvyksta, ir tada kyla klausimas – ar aš tikrai kuriu meną? Žinote, kaip menininkas, kartais neužmezgu jokio ryšio su savo auditorija – siunčiu darbus į tolimas parodas, bet pats nenuvykstu, taigi nejaučiu žiūrovo reakcijos. Taigi man pastaruoju metu vis įdomiau pabūti tame trikampyje.

Ar seniai tokia veikla užsiimate?

Švedijoje, Vekšės mieste, kuriame gyvenu, dirbame su senjorais, kurie labai iniciatyvūs. Jie norėjo, be kitų veiklų, nuveikti ir ką nors meniško. Tiesa, ten programa trunka 12 savaičių, susitinkame kas antrą dviems su puse valandos. Čia, Kaune – labai intensyvi programos versija, turime vos keturias dienas. Manau, tai labai gerai. Taip ir turėtų būti.

Dalyvaudama užsiėmime pastebėjau, kad dirbtuvių dalyviai 100% įsitraukę, atrodo lyg seni pažįstami – o jie kartu tik antra diena.

Tikrai taip, gražu žiūrėti. Susirinko labai iniciatyvūs, tikslo siekiantys žmonės. Nepasakyčiau, kad tai mane nustebino, bet su grupėmis visko būna. Pakanka dviejų skeptikų, kad jie savo nuotaika užkrėstų kitus. Žinoma, ir kauniečiai kvestionuoja tai, ką jiems pasakoju, visi jie asmenybės su savo nuomonėmis.

Dar man padarė įspūdį tai, kad neturite vieno „oficialaus“ vertėjo – jūs pakalbate angliškai, o tada vis kitas dalyvis išverčia nesuprantantiems šios kalbos. Man tai pasirodė kaip gera gyvenimiška treniruotė – tiesiog atidžiau stebėti, ar aplinkiniams nereikia tavo pagalbos, ir reaguoti nelaukiant nurodymo ar prašymo.

Žinote, tai vienas iš šių dirbtuvių tikslų – treniruotis ne tik žiūrėti, bet ir pamatyti. Mene tai labai svarbu, taip pat ir kūrybiniame procese. Žiūri į medžiagas, objektus, ir pamatai juose įkvėpimą, atsakymą į savo klausimą. Žinoma, norėčiau, kad žmonės tai pritaikytų ir kasdieniame gyvenime.

Užsiėmimuose kartoju keletą tokių gyvenimiškų įžvalgų. Pirma, tu nebūsi geras ar puikus. Nesuteiksiu tau šios galimybės. Žinoma, kartais tau gerai pavyks, valio. Bet kitą kartą gal taip nepasiseks. Bet, valio, tu vis tiek kažką nuveikei. Neverta mąstyti kategorijomis „gerai“ ir „blogai“, bet tai žmonėms dažnai sudėtinga. Verta pasitreniruoti. Taip pat labai svarbu žiūrėti į tai, ką duodi kitiems ir gauni iš jų, kaip į dovaną. Aš pasidalinu su tavimi savo požiūriu į, tarkime, skulptūrą, ir tu neprivalai su tuo sutikti. Tiesiog tu išgirsti kitą požiūrį – galbūt rasi tame ką įdomaus? Jei ne, nieko tokio, nesivargink reaguoti. Šią savybę irgi reikia treniruoti, juk šiais laikais visi labai nori būti gerais ir geriausiais.

Ir nori, kad jų miestai būtų gražiausi bei tvarkingiausi…

Aha. Kažkodėl skubame vertinti įvykius dar jiems nenutikus. Kartais reikia tiesiog pabandyti ką nors padaryti savo rankomis. Kad ir išplauti perėją.

Na, jei jau susigrąžiname viešąją erdvę, tai galime ją ir susitvarkyti, kad būtų jaukiau?

Būtent – argi ne logiškai skamba? Labai sveika padirbėti fizinį darbą, o ne tik mąstyti, kas būtų, jeigu būtų. Taip įdomiau. Toks ir šių dirbtuvių tikslas – pažaisti su savo protu, pamatyti dalykus kitoje šviesoje.

Man, kaip dirbtuvių vedėjui, labai patinka grupės mišrumas. Turime senjorių, turime studentų, turime užsienietį. Taigi skirtingas amžius, skirtingos kalbos. Skirtingos ir kultūros – man atrodo, jūsų istorija turėjo daug įtakos tam, kaip jūs mąstote ir darote dalykus – kitaip, nei mano gimtojoje Švedijoje. Bet tai – ne barjerai, o galimybė integruotis. Nemėgstu žodžio „barjeras“. Argi matote čia kokias kliūtis? Žmonės susikalba. Taigi skirtumai, kuriuos išsprendžiame – labiau kramtomoji guma, suklijuojanti grupę.

–

Po mano apsilankymo grupė išsiskirstė, o savaitgalį vėl susitiko – kiekvienas dalyvis „atsinešė“ po vieną Kauno vietą, kuri jam įdomi. Dirbtuvių finišas vyko Santakos parke – šokio forma. Vienas užsiėmimų dalyvių, iš Barselonos į Kauną atvykęs Adrian Pedrazas Profumo, vėliau pasakojo, kad jam tai buvo puiki proga prisiminti paauglystėje šlifuotus hiphopo judesius. Kodėl gi ne? Kodėl gi nepaskyrus laiko tam, kas tau malonu, ten, kur tau malonu? Niekas nedraudžia. O, jei reikia paskatinimo ar padrąsinimo, rekomenduoju prisijungti prie „Fluxus Labas!“ veiklų. Vilijampolėje, Dainavoje, Žaliakalnyje, Šilainiuose – visur Kaune ir Kauno rajone.

Straipsnio autorė: “Kaunas pilnas kultūros” redaktorė Kotryna Lingienė