Šiandien Ievą Kinčiūtę jau galima vadinti kauniete, nors prieš kelerius metus ją nuo Kauno skyrė ne tik 220 kilometrų, bet ir nežinia. „Man buvo nedrąsu. Juk visi važiuoja į sostinę, į ją veržiasi, ir sakoma, kad ten yra geriausias miestas gyventi“, – sako Ieva.

Tačiau nuo baimės iki meilės kelias nėra ilgas. Netrukus Kauną pamilusi I.Kinčiūtė ne tik įsijungė į įvairias Panemunės mikrorajono veiklas, bet ir pati buria bendruomenę bei

savo daugiabučio kaimynus.

Rado kontaktą su miestu

Iš Naujosios Akmenės kilusi I.Kinčiūtė į Kauną atvažiavo mokytis.

„Galėjau studijas pasirinkti kur nors arčiau namų, pavyzdžiui, Šiauliuose. Bet aš rinkausi specialybę, o ne miestą“, – sako ji, pasirinkusi Kaune studijuoti rinkodaros vadybą.

„Apie Kauną buvau prisiklausiusi įvairių mitų. Visi apie šį miestą kalba, rezga mitus“, – juokėsi I.Kinčiūtė.

Kai studijos baigėsi, Ieva liko Kaune. Pasak merginos, ji buvo nustebinta, kad tai – draugiškas miestas, į kurio gyvenimą ir greitai įsiliejo, ir čia pritapo.

„Atradau kontaktą ir šis miestas man darėsi vis mielesnis. Dabar net neįsivaizduoju, kaip kitur galėčiau gyventi“, – kalbėjo ji.

Sužavėjo šilas ir upė
Šiuo metu Ieva gyvena Panemunėje – mikrorajone, kuris jai taip atrodė nemielas ir nepažįstamas.

„Buvo labai įdomus momentas. Kai dar negyvenau Panemunėje, o gyvenau Pašilės gatvėje, kartais nuo Trijų mergelių tilto nueidavau iki Panemunės paplūdimio. Sėdėdavau ant skardžio, žiūrėdavau į Panemunę ir galvodavau: koks užkampis, įdomu, kas ten gali gyventi?“

Tačiau netrukus mergina čia ir apsigyveno – taip susiklostė aplinkybės. Nuo pat pirmųjų dienų ją sužavėjo po langais tekantis Nemunas, greta žaliuojantis šilas.

„Tada pagalvojau – juk čia ne užkampis, čia yra rajonas, kuris turi viską: gamta, greitai pasiekiamas centras, upė.

Pamaniau, kokie laimingi yra žmonės, kurie gyvena Panemunėje, nes jie turi viską, ko reikia aktyviam ir patogiam gyvenimui mieste. Taip prasidėjo mano meilė Panemunei“, – apie savo minčių virsmą pasakojo I.Kinčaitė.

Ieva sako, kad šis mikrorajonas turi dvi „pagrindines širdis“ – Nemuną ir šilą. Pats mikrorajonas yra tarsi dvipusis obuolys – tas, kas yra matęs tik vieną mikrorajono pusę – Vaidoto gatvę – juo nesižavi, tačiau kraštas prie Nemuno yra visai kitoks.

„Kol kas nėra iki galo sutvarkyta Vaidoto gatvė, todėl tie, kurie žino tik šią Panemunės dalį, matyt, galvoja, kad čia nėra ką veikti“, – kalbėjo Ieva.

Bendravimas – tik vedžiojant šunį?

„Aš visiems sakau: koks puikus šis mikrorajonas“, – juokėsi Ieva. Tačiau vien tik kalbomis mergina neapsiriboja. Ji tapo šio mikrorajono ambasadore, ėmė burti vietos bendruomenę ir aplinkai bando transliuoti žinią, kad čia ne tik gera gyventi, bet ir yra ką veikti.

„Aš pati esu kilusi iš kaimiškosios vietovės, kur žmonės labai bendrauja ir bendradarbiauja, vienas kitą pažįsta, organizuoja įvairius renginius ir tvarko aplinką. Ten jaučiasi stiprus bendruomeniškumas. Mes net juokaudavome, kad kaime durų nerakiname. Jautiesi toks saugus, kad net nerakini savo privačios erdvės“, – kalbėjo pašnekovė.

Mintys apie visuomeninę veiklą, sako Ieva, kilo tada, kai bendravimo ėmė stigti jai pačiai.

„Kai įsikūrėme savo namuose, man vieną dieną prie viso gražaus komplekso ėmė kažko trūkti. Supratau, kad stinga bendravimo, bendruomeniškumo, ką aš turėjau anksčiau. Tada ir sugalvojau, kad reikia kažką daryti.

Esu tas žmogus, kuris gali išjudinti bendruomenę. Man buvo labai nesmagu, nes čia viskas yra kitaip: tu tik nedrąsiai pasisveikini su savo kaimynu ir nežinai, kas gyvena tavo name.

Tik tais retais atvejais, kai kaimynas ir tu turite šunį, vedžiodami jį susipažįstate ir randate bendrą tašką. Arba mažų vaikų“, – apie kaimyniškumą kalbėjo I.Kinčiūtė.

Susidomėjo „Fluxus Labas!“ judėjimu

Vien draugiška kaimynyste Ieva neapsiribojo. Pradėjusi dairytis veiklų Panemunėje, Ieva sužinojo apie programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programą „Fluxus Labas!“, kuri skatina bendruomeniškumą ir žadina mikrorajonus.

Šios programos kuratoriai taip pat ieško žmonių, telkiančių savo bendruomenes, atrandančių ryšius su gyvenamąja aplinka ar savo mikrorajonų talentų.

„Pradėjau sekti „Fluxus Labas!“ naujienas, jų pasiūlymus. Taip pat įkvėpė ir šalia mūsų esanti pati aktyviausia Kaune Šančių bendruomenė.

Ten įvairius dalykus daro vietos žmonės. Juos suburia, finansuoja ne valdžia, o jie viską daro patys tam, kad būtų smagiau gyventi bendruomenėje“, – pasakojo I.Kinčiūtė.

Mintis stuktelėjo prieš Kalėdas

Pirmoji mintis į galvą, pasak Ievos, jai stuktelėjo prieš Kalėdas. „Yra ką veikti Panemunėje“ – tokia Ievos iniciatyva sukurta socialiniame tinkle.

Bendruomeniškumą I.Kinčiūtė skatina ir gyvai – organizuoja renginius, telkia vietos bendruomenę bei ragina susipažinti vienus su kitais.

Didelis Ievos noras – kad į bendras veiklas įsitrauktų kuo daugiau vietos gyventojų. Pirmasis Ievos suorganizuotas renginys buvo kalėdinių vainikų kūrimo dirbtuvės.

I.Kinčiūtė sako, kad renginys turėjo du tikslus. Pirmasis – tiesioginis, susijęs su kalėdiniais vainikais, o antrasis – atėjusiems žmonėms papasakoti apie savo idėjas, paskatinti veikti kartu, susipažinti ir, atradus bendrus taškus, toliau plėsti veiklas.

Taip pat Ieva nori, kad renginiai bei iniciatyvos Panemunėje būtų orientuoti į skirtingas amžiaus grupes.

Sulaukė pagalbos

Mikrorajono naujokei padėjo ir jau veikiančios Panemunės bendruomenės pirmininkas Gediminas Žukauskas, prie renginio sklaidos prisidėjo fotomenininkas Arvydas Čiukšys, „Fluxus Labas!“ ambasadorius ir aktyvus Panemunės bendruomenės narys Kęstutis Žižys.

„Labai džiaugiausi, kad tas renginys pavyko, atradau puikių bendruomeniškų žmonių, kurie susidomėjo mano idėja, nutarė prisijungti.

Visi galvojame, ką mes galėtume nuveikti Panemunės bendruomenei. Kol kas neturime patalpų, kur galėtume laiką keisti šaltuoju metų laiku“, – kalbėjo I.Kinčiūtė.

Tuo tarpu vasarą panemuniškiai žada veiklas organizuoti prie upės, Panemunės šile. Pati Ieva prisijungė ir prie „Kaunas 2022“ programos „Upynės“, kuri kviečia plėsti dialogą apie galimus upių įveiklinimo scenarijus Kaune ir Kauno rajone, ir ieško atsakymų į klausimus, kaip kūrybai ar bendruomenių veikloms galima išnaudoti upes.

„Kodėl aš tai darau? Nes man smagiau gyventi aplinkoje, kurią aš pažįstu ir kuri pažįsta mane.

Labai džiaugiuosi šiuo projektu, nes aš dažnai nedrįsdavau užkalbinti nepažįstamo žmogaus. Dabar išdrįstu ir užkalbinu žmones, kurie man atrodo įdomūs.

Ir man daug smagiau išeiti į savo gatvę, nes pažįstu čia gyvenančius ir Birutę, ir Leoną, ir kitus. Smagiau jaučiuosi aplinkoje, kuri man yra artima, kuri man draugiška“, – sakė I.Kinčiūtė.

Straipsnio autorė: naujienų portalo 15min Gyvenimo ir kultūros žurnalistė Jurgita Lieponė