Kaunis, anot Teodoro Narbuto, tai meilės dievaitis, deivės Mildos sūnus, Kupidono lietuviškas atitikmuo – sparnuotas nykštukas:

 

Šis sparnuotas nykštukas, gyvenęs Kauno apylinkėse. Jis užpuldavęs jaunuolius, nenorinčius pasiduoti meilės vilionėms, ir jų širdis užkrėsdavęs mirtinais meilės nuodais. Kaunis nuolat gyveno savo motinos Mildos įsčiose, o ji buvo didelė meilikautoja ir valdė tos rūšies kerus: ji apskriedavo visą pasaulį oro vežimu, traukiamu poros baltų kaip sniegas balandžių, todėl jos valdžią visur pažino. Kerėtojai (Mildauninkai) turėjo vaistų, žadinančių ir slopinančių meilę.

XIX a. T. Narbutas rašė, kad mūsų kraštuose dar išliko dainelė, susijusi su tuo dievuku:

„Skrido Kaunis iš toli,

Kur vasara amžinoji.

Man pasakė neužauguolis,

Jog tenai meilis kariaujoja:

Ant širvų arklių raitvažiuoja

Su didžiu iždu nuoplėšių.

Ei, sugrįžk, Dievutėliau!

Paimk juos ant savus sparnus,

Atnešk man juos sveiką tiktai,

Nenorių aš brangių daiktų,

Gan man tavo apėmimo.“

T. Narbutas teigė, kad pats Kauno miestas pavadinimą gavo veikiau nuo dievaičio Kaunio, o ne nuo kunigaikščio Kuno, Palemono sūnaus.
(T. Narbutas, Lietuvių tautos istorija, Vilnius, 1998. Vertė Rimantas Jasas), p. 158-160.