Šeimos paslaptys
Šią legendą atminu tik aš vienas ir tik aš galiu jums ją papasakoti.
Senas praeivis kažkada mano proseneliui atnešė mažą medinę dėžutę, kurioje buvo galingas, pasaulį pakeisti galintis… dalykas. Nežinau kas ten buvo, nes nežino niekas. Pats senas vyras atrodė labai keistas. Jis dėvėjo įmantrų juodą paltą ir kalbėjo neatpažįstamais žodžiais. Mano prosenelis sakė, jog niekaip negalėjo atpažinti tos kalbos. Jis tik paėmė dėžutę ir bandė suprasti kaip ja naudotis.
Vedinas smalsumo ir netekęs kantrybės, prosenelis, pasiėmė dėžutę į rankas, atidarė ir akimirksniu pavirto į ugnimi besispjaudantį, žvilgsniu naikinantį ir kalbėjimo dovaną praradusį žvėrį.
Prosenelis, virtęs žvėriu, chaotiškai pradėjo lakstyti po kambarį, nesuprasdamas, kas čia įvyko, sudaužė veidrodį ir bandydamas atgauti žmogiškąjį pavidalą šoko ant keistojo vyro, kuris mįslingai šypsojosi ir nieko nedarė. Prosenelis įniršo ir puolė drąskyti praeivį, kuris ėmė tyliai juoktis nejausdamas jokio skausmo.
Praradęs visą energiją, žvėrimi virtęs prosenelis nukrito ant žemės ir sunkiai alsuodamas pažvelgė į atėjūną su viltimi. Šis netikėtai atsisuko ir pasakė:
- Žmogumi atvirsti galėsi tik tada, kai sugriausi visą Kauno miestą.
Šokiruotas, mano prosenelis pradėjo purtytis - jis labai mylėjo savo gimtąjį miestą ir tikrai nenorėjo griauti Kauno, bet jau buvo vėlu - praeivis dingo, o žvėries kailis liko.
Nevilties apimtas, prosenelis išbėgo į mišką, pas savo pažįstamą, išminčių Taurą, kuris dėl savo įžvalgų ir beribių žinių buvo tapęs Kauno simboliu.
-Ką man daryti? Aš negaliu sugriauti savo gimtojo miesto, juk nuo kūdikystės aš čia gyvenu! - beviltiškai prosenelis pabandė paklausti Tauro raštu, nes kalbėti nesugebėjo. Tauras išbandė tūkstančius atvertimo metodų, tačiau nė vienas nepadėjo ir mano prosenelis nebeturėjo kitos išeities - jei jis norėjo pamatyti savo sūnų augant - turėjo sugriauti miestą.
Lėtai žvėris ėjo link miesto, jautė širdgėlą, nenorėjo. Atsistojęs santakoje ilgai žiūrėjo kaip miestelėnai gyvena, kiek ramybės ir džiaugsmo buvo pilna Kaune. Apsisprendęs prosenelis paskutinį kartą pažiūrėjo į miestą ir priėmė pasirinkimą, kurio nesigaili iki šios dienos - šoko į vandenį ir pasislėpė. Nuo to laiko jis gyvena Nemuno dugne, o aš, kaip ir mano tėtis, o dar anksčiau - senelis, einame dažnai į santaką - pabendrauti su proseneliu.
Sukūrė Grėta
Kitoks
Tada kai Žemė buvo atvirkščia, lietus krito iš žemės, o saulė kaip kurmis įlysdavo į dugną, Požemių karalystėje, kurioje daug įvairių tunelių ir akligatvių, kurioje vietoje gatvių yra juodi takai, o gyventojai gyvena ne savo, bet kitų namuose, visi kėlėsi naktį, miegojo dieną, o dirbdavo tiek, kiek patys susigalvodavo veiklos. buvo vienas prašalaitis, kitų vadinamas Kitokiu. Na, jie visi turėjo savus vardus, tačiau Kitoks buvo… neįprastas. Mėgdavo ropoti požeminiais Savanorių prospektais, nes jie buvo minkšti ir purūs, o kartais - mėgautis žvaigždžių dušais.
Kitoks ilgą laiką gyveno nekeldamas jokių problemų, tačiau vieną dieną jis niekaip negalėjo užmigti. Kitoks buvo nepavargęs ir tiesiog išėjo į šviesią dieną, kai visi jau kietai miegojo dienos miegu. Dieną visa požeminė karalystė atrodė naujai - galėjai matyti viską aplink ir pastebėti smulkiausias detales. Slankiojo gatvelėmis Kitoks, iki kol pastebėjo, jog dieną pagrindiniai Požeminės karalystės vartai buvo atviri. Naktim, kuomet visi gyventojai vaikščiojo aplink ir dirbo savo retai pasitaikančius darbus, šie vartai aklinai uždaryti saugojo karalystę nuo paviršinio pasaulio. Kitoks, kaip ir pridera jo vardui, susidomėjo platybėm už ribų ir apsidairęs ar niekas šioje šviesoje jo nestebi - išlindo į kitą vartų pusę.
Kita pusė nebuvo labai didelė - tik asla ir kopėčios, kurios vedė į viršų. Kitoks nusprendė užlipti aukštyn ir lipo kelias valandas, sustodamas pažiūrėti į apačią. Viršuje jis pamatė liuką, kuris buvo sunkaus metalo ir atkėlė jį. Išlindo jis viduryje akmeninės gatvės, kuria vaikščiojo daugybė žmonių, čia matėsi Senoji kibininė, kelios parduotuvės ir daugybė mažyčių kioskelių. Visi čia atrodė kitaip, tad čia istorija ir pasibaigia - Kitoks rado kitokią pusę, kurioje jis jau buvo tik “Toks”.
Istorija sukurta Kūrybinio rašymo seminaro "Pradėk rašyti dabar!" metu, istoriją dovanoja seminaro dalyviai iš Kauno iššūkio programos.
Muziejaus liūtas
Seniai seniai, vaikystėje, kai buvau visai maža mergaitė, norit tikėkit, norit - ne, bet aš turėjau numylėtinį žvėrį - gražų, stiprų, galingą ir labai drąsų. Jis buvo žvėrių karalius liūtas. Man jis buvo draugiškas, mielas ir toks linksmas, bet turiu paminėti, kad jis buvo uždarytas zoologijos sode. Apie tai ir yra ši istorija, kad mano žvėris bijojo, jog visą gyvenimą teks praleisti tame mažame narve.
Liūtas ilgai kentėjo, bet visgi suplanavo kaip jam iš zoologijos sodo pabėgti. Kai ryte atėjo šeimininkas, kuris kaip ir kiekvieną rytą šėrė liūtą, šis liuoktelėjo ir prasmuko pro atidarytas duris ir pateko į laisvę. Jis bėgo per Tunelio gatvę, pro stotį, pasiklydo tarp pastatų ir išlindo prie nuostabaus grožio baltos bažnyčios, kurią supo didelė aikštė. Liūtas net pritūpė iš nuostabos - tokia svaigi buvo laisvė. Jis iki vakaro blaškėsi centre, net nepastebėdamas, jog jį stebi daug išsigandusių akių.
Atėjo vakaras, per visus dienraščius pralėkė žinios apie palaidą liūtą, kuris terorizuoja miestą, tačiau jo niekada nepagavo, tik prie Karo muziejaus stovėjo jau ne vienas, o du žavūs liūtai, o aš savo numylėtinį žvėrį aplankydavau laisvą ir laimingą.
Istorija kurta kaunietės :)
Pyplių piliakalnis
Bene įdomiausia ir paslaptingiausia vieta Kauno rajone yra Pyplių piliakalnis. Teko girdėti, kad šis piliakalnis gali būti garsus pilėnais, nors žemaičiai bando ieškoti jų pas save - Žemaitijoje.
Kad ir kur tas piliakalnis bebūtų stovėjęs, bet kad jo gynėjai, vadovaujami kunigaikščio Margirio susidegino - panašu į tikrą faktą. Tie gynėjai nenorėjo pakliūti į kryžiuočių vergovę, tik galėjo būti kiek kitoks įvykių variantas - padegę pilį, jie visi išėjo slaptu, požeminiu tuneliu, o ugnis jų pėdsakus paslėpė.
Vargu ar kas nors nustatys tikrąją tiesą, bet istorija išlieka.
Istorija sukurta Kūrybinio rašymo seminaro "Pradėk rašyti dabar!" metu, istoriją dovanoja seminaro dalyviai iš Eigulių
Laisvės alėjos paslaptys
Gūdžią naktį, Laisvės alėjos viduryje atsivėrė skylė. Anksčiau toje vietoje stovėjo fontanas, tačiau dabar ta skylė atrodė beribė. Joje nieko nebuvo matyt, galėjai tik kartais išgirsti garsią muziką ir stiprų citrusų kvapą.
Tą pačią naktį po pagrindinę miesto alėją klajojo mergina. Ji ir pamatė atsivėrusią skylę, kuri sudomino savo paslaptingu egzistavimu. Mergina apėjo kelis kart aplink ir pastebėjo paauksuotus laiptelius besileidžiančius žemyn. Smalsumo apimta, mergina ėmė leistis į kiaurymę. Ilgai ji lipo laiptais - virš galvos nebesimatė net dangaus, tik tamsa ir žingsniai kaukšėjo aplink.
Kai jau atrodė, kad pati nebežino ar lipa aukštyn ar žemyn, mergina išgirdo muziką, o už dar kelių minučių suprato, kad ji yra pačiame įvykių centre ir aplink ją šėlioja tamsios ir pasiutę būtybės. Laiptų erdvė užsivėrė ir mergina suprato, kad yra įkalinta Kauno požemyje. Staiga ji pajuto staigų galvos skausmą ir praradusi sąmonę nualpo…
Prabudo kaunietė nematytame kambaryje. Pati nežinojo kiek ji čia laiko, bet atrodė, kad visą amžinybę. Apėjusi kelis ratus aplink pustuštį kambarį, ji žengė pro jo duris ir akis į akį susidūrė su būtybe, kuri žvelgė į ją keliomis poromis akių. Klyksmas. Mergina pati nepajuto kaip iš jos burnos pasklido šaižus klyksmas. Būtybė prisimerkė ir merginai nusiraminus, pasakė, kad ji galės išeiti, jeigu įvykdys užduotį, dėl kurios ši skylė atsivėrė. Mergina net nesusimąsčiusi palinksėjo galva ir priėmė šį iššūkį.
Gerai, kad sutikai, nebegalėsi išsisukti - tokios kaip tu mes ir laukėme. Tu turėsi sutvarkyti visą Laisvės alėją, kad greičiau pasibaigtų remonto darbai, nes tas triukšmas ir grąžtai trukdo mums gyventi.
Mergina pasimetė, bet suprato, kad pasirinkimo ji neturi - reikia kuo skubiau pradėti iš išraustus Laisvės alėjos takus sutvarkyti. Ji prisiminė, jog daugelis jos mokyklos draugų negalės džiaugtis šia vasara, nes nesusirinks pakankamai socialinio darbo valandų, tad vos tik ji davė žinią, kad yra galimybė padirbėti, į pagalbą atėjo 1000 gimnazistų.
Visi kartu uoliai dirbo. Vieni nešė žvyrą, trinkeles, kiti vairavo buldozerius ir plentvolius - visi dirbo per naktį. Išaušus rytui, mergina ir tūkstantis gimnazistų atsiduso - jiems pavyko. Skylė užsivėrė, grįžo fontanas, o Požeminis Kaunas galėjo toliau netrukdomai gyventi.
tekstą kūrė @Jaunasis
Jiesė
Anais laikais, Jiesioj, šalia Kauno esančioje vietoje, kur tyvuliuoja gražiausia upė, augdavo aukščiausi medžiai, skraidydavo greičiausi paukščiai ir gyveno patys stipriausi ir drąsiausi to meto žmonės. Stipresnis už visus kitus, galima sakyti, pats stipriausias buvo Šliautas. Jo vardas kilo nuo žodžio “šluota”, nes jis turėjo plačią uodegą, nepaprastą ir panašią į šluotą.
Vieną dieną Šliautas išėjo į mišką medžioti, kaip įprasta, iškilnia maniera, su ietimi, lanku ir per petį permestu maisto maišu. Tik įžengus į miško tankybes, Šliautą užpuolė penki vyrai iš gretimos pamišėlių genties. Vyrai garsiai šaukė, perdūrė galiūną Šliautą ietimi ir nulupo jam skalpą. Stiprusis Šliautas kančiose mirė nuo baisūnų rankos.
Istorija čia nesibaigia, nes toje gražiausioje Jiesios upėje gyveno ne mažiau graži Jiesė, kuri naktimis virsdavo dailia mergina su nepaprastomis galiomis ir žengdavo iš vandens. Jos pirštai buvo stebuklingi - vos prisilietus, ji grąžindavo visas jėgas net beviltiškiems ligoniams. Jiesė rado kritusį Šliautą ir savo stebuklingais pirštais glostė jį tol, kol prikėlė vargšelį Šliautą ir prikėlė jį antram gyvenimui.
Atmerkė akis galiūnas, žiojosi kažką sakyti Jiesei, tačiau ji tik priglaudė savo stebuklingą pirštą prie Šliauto lūpų ir pažadėjusi grįžti... dingo. Grįžo Šliautas namo, papasakojo visam kaimeliui kas įvyko, pradėjo žymiai labiau vertinti gyvenimą. Iš naujo gimęs vyras pradėjo rūpintis savo ateitimi, suprato, kad iki pat šio momento, pasauliui nepadovanojo nieko reikšmingo, tad skubiai pakėlė vestuves, surentė dar didesnę trobą ir nepraėjus nė metams, jam gimė du vaikai.
Gyveno Šliautas ramiai, rūpinosi šeima, augo vaikai, lakstė dienomis po kiemą, bet atėjo laikas ir naktį į jo kiemą įžengė Jiesė. Ji priėjo prie mieguisto vyro ir pasakė:
Tu man skolingas už išgelbėtą tavo gyvastį, bet tavosios aš neimsiu - ją dovanojau ir atgal dovanų nepriimu, - tai ištarus, Jiesė ištiesė rankas ir jose atsirado po delniuką. Šliautas negalėjo pajudėti, tad tik stebėjo kaip Jiesė lėtai į upę išsiveda du jo vaikus.
- Vilnietis
Bonadisa
Kartą, lygiai prieš 15621 metus gimė arba jau buvo gimusi tokia būtybė - Bonadisa. Ji buvo Kauno požeminio miesto karalaitės tarnaitė. Ji vienintelė iš to požemio patekdavo į paviršių ir vienintelė galėjo aptarnauti karalaitę.
Bonadisa buvo užsispyrusi mergiotė, bet dėl savo padėties, negalėjo atsikirsti karalaitės paliepimams ir įnoriams, tad išsiliedavo ant kitų sutiktų praeivių, o jos pašėlęs būdas ir šiaip traukė kiekvieno sutikto akį. Tarnaitė buvo labai žingeidi ir ją domino viskas, kas vykasta Kauno mieste, tad ji nekantriai laukdavo kiekvienos galimybės pakilti aukštyn.
Vieną šiltą dieną Bonadisa išlipo į paviršių nupirkti maisto produktų iš turgaus, bet baigus savo misiją ir grįžus - ji neberado įėjimo į požeminį miestą. Tarsi niekad jo ten nebuvo.Tarnaitė pasimetė, tačiau labai greitai jos sumišimą pakeitė pyktis. Ji treptelėjo koja ir šūktelėjo. Nieko neatsitiko. Ji ėmė garsiau šaukti, piktintis, svaidytis keiksmais ir lakstyti aplinkui tą vietą. Visi į ją žiūrėjo, tačiau nesuprato, kodėl plynoje pievoje jauna mergina tiek skėryčiojasi, bet jai buvo nė motais. Aprimusi, Bonadisa nusprendė paėjėti kiek atokiau, prisėsti ir stebėti ar įėjimas netyčia neatsiras, tad už kelių žingsnių atsisėdo ant medžio šakos ir tiesiog lėtai valgė savo įsigytus produktus. Laukė laukė, jau ir temti pradėjo, bet kelio atgal neatsirado.
Vakaro migloms palietus miestą, čia karaliauti pradeda vietiniai vaikinai, kurie kas vakarą išeina ir mina gatvę po gatvės, prižiūrėdami tvarką. Taip jie ir pamatė tarnaitę, atsisėdusią ant šakos. Kaip jiems įprasta, pirma pradėjo šūkalioti, juoktis, tuomet, supratę, kad ši nebėga nuo jų patyčių, ėmė grėsmingai artintis link merginos. Ši išsigando, tačiau tuomet išgirdo sau pažįstamą balsą - turgaus pardavėjas, kuris meiliai aptarnaudavo Bonadisą, keliavo namo po sunkios darbo dienos ir vietinių vaikinų gaujos triukšmas paskatino jį prieiti arčiau ir patikrinti kas čia kelia garsus. Išvydęs situaciją, pardavėjas pradėjo artintis, laikydamas rankose kažką sunkaus. Gauja vaikinų suprato, kad nenori turėti neplanuotų problemų, tad skubiai pabėgo ir pardavėjas galėjo padėti tarnaitei išvengti nepatogios situacijos. Šis kilnus įvykis sužavėjo merginą ir ji jau į pardavėją žiūrėjo meiliomis akis.
Meilė gimsta netikėtai, o būtent tai ir nutiko šioje situacijoje. Bonadisa pasiliko gyventi pas turgaus pardavėja ir kasdien keliaudavo patikrinti ar neatsirado įėjimas į požemius. Laikas bėgo, poros jausmai stiprėjo ir tarnaitė su pardavėju sutarė susituokti. Artėjant vestuvėms, Bonadisa vis rečiau ateidavo ieškoti požemio karalystės įėjimo, o galų gale ir užmiršo apie savo pareigas požeminiui Kaunui.
Viskas būtų pasibaigę puikiai, tačiau vestuvių dieną, tarnaitė ėjo Kauno centrine gatve ir sutiko karalaitę….
Istorija sukurta Kūrybinio rašymo seminaro "Pradėk rašyti dabar!" metu, istoriją dovanoja seminaro dalyviai iš Kauno iššūkio programos.
Penkių kačiukų legenda
Nesvarbu kuomet - vis tiek neatsiminsit, bet Kaune gyveno penki kačiukai, kurie atstovavo penkias skirtingas Kauno puses. Penki kačiukai, kiekvienas iš skirtingo skersgatvio. Visi turėjo žydras akis, bet buvo visiškai skirtingų spalvų. Naktimis jie susirangydavo teatro krėsluose, o dienomis jie vaikščiojo miesto gatvėmis ir šnypštė ant per daug sau leidžiančių miestelėnų.
Gyveno jie Kauno muzikiniame teatre, orkestro duobėje. Čia gulėjo tūkstantis siūlų kamuoliukų, ant stalo visuomet stovėjo vandens stiklinė, kurią vis numesdavo vienas iš kačiukų, o vakarais buvo galima juos sutikti bufete su taure pieno.
Ilgai miestas gyveno po pūkuotu kačiukų valdymu. Manome, jog būtent tuomet jie buvo pradėti piešti ant miesto paviršių. Kačiukai ramiai valdė miestą, džiaugėsi savo diena, tačiau vieną vakarą, grįžę po įprastinės pieno stiklinės, nerado nei siūlų kamuoliukų, nei stiklinės ir nejuokais įniršo. Jie pradėjo ieškoti tų, kurie buvo užtektinai drąsūs erzinti katinėlius. Apibėgę visą miestą, prišnypštę ant kiekvieno praeivio ir prakniaukę savo balsus, kačiukai grįžo nieko nepešę. Nejuokais įpykę, kačiukai nusprendė neieškoti kaltų, o verčiau keršyti visam miestui iš karto. Kačiukai buvo gudrūs, tad paėmė vieną adatą, inkrustuotą deimantais, įvėrė į ją paskutinį jų siūlą ir pakabino ant pagrindinio Kauno tilto.
Kelias dienas adata ten kabojo ir niekas nedrįso jos paliesti ar bandyti suprasti kokia jos paskirtis, tačiau vieną dieną nušvito saulė ir kaitrus jos spindulys atsimušė į deimantinę adatą. Neįtikėtino ryškumo šviesa nušvietė miestą ir iš dangaus ėmė byrėti aukso gabaliukai. Iš pradžių žmonės džiaugėsi auksu ir bėgo į lauką jo rinkti, tačiau ne viskas, kas auksu žiba, neša laimę - iš dangaus krentantis taurusis metalas pradėjo žaloti žmonių galvas ir turtą. Žmonės ėmė sukti galvas, kaip apsaugoti savo nuo blizgančios krušos, kuri jau toli gražu, nebebuvo valiuta.
Viską išgelbėjo vienas berniukas, sumąstęs surinkti visą Kauno skardą ir virš miesto sukalti skardinį stogą. Skardiniam stogui atsiradus, visi miestelėnai subėgo su juo ir išlaukė auksinio lietaus baigties. Miestas grįžo į kasdienybę, žmonės turėjo daug aukso, o kačiukai liko tolima istorija, tik jų veidai ant sienų ir tiltų primena apie jų laikus.
Istorija sukurta Kūrybinio rašymo seminaro "Pradėk rašyti dabar!" metu, istoriją dovanoja seminaro dalyviai iš Rokų
Perkūno sloga
Kai dar Garliavos apylinkėse gyveno Saulė… sugriaudėjo Perkūnas. Iš dangaus pradėjo kristi vanduo ir ledas. Visi galvojo, kad Perkūnas supyko ir siunčia visus į pražūtį. Realybė buvo tokia, kad Perkūnas visai nesupyko - buvo gripo epidemija ir Perkūną užpuolė sloga.
Sloga tęsėsi 7 dienas ir 7 naktis, situacija negerėjo - Perkūnas ėmė čiaudėti ir kosėti, kas sukėlė milžinišką liūtį su griaustiniu, žaibais ir trenksmais. Garliava tapo pelke, kurios ilgis ir tūris buvo neišmatuojamas. Žmonės pradėjo verkti ir prašyti kitų Dievų pagalbos. Žmonių raudas išgirdo Saulė ir suprato, kad jeigu nesiims kažko, tuomet Perkūno liga gali pablogėti ir žmonės bus pasmerkti pražūti.
Prisirinkusi savo šiltų spindulių, Saulė susirado išsękusį Perkūną ir ėmė jį gydyti spindulių terapija. Perkūnas pasveiko, pelkė išdžiuvo ir jos vietoje atsirado Šimtmečio parkas.
Istorija sukurta Kūrybinio rašymo seminaro "Pradėk rašyti dabar!" metu, istoriją dovanoja seminaro dalyviai iš Garliavos
Ašaros
Išaušo gražus liepos rytas. Nemuno ir Neries santakoje, didžiulė keista būtybė išniro iš vandens ir apgaubta rasos lašelių pajudėjo link miesto centro.
Ši būtybė mieste gyveno jau begalę metų ir nors buvo milžiniška - prisibijojo miestiečių, nes prieš daugelį dešimčių metų jie bandė sumedžioti neatpažintą gyvybę. Nepaisant to, būtybė ilgai vaikščiojo pirmyn-atgal Nemuno dugnu ir sukaupė drąsą išnirti, nustebinti Kauną savo protingumu ir išmokyti gyventojus istorijos. Istorija ir pasakojimai visuomet domino būtybę ir tai buvo jo aistra nuo pat gimimo, kuomet pradėjo svajoti apie galimybę istorijos mokyti kitus.
Po šitiek metų išnirusi būtybė įkūrė istorijos mokyklą, tačiau niekas joje nenorėjo mokytis, mat bijojo, kad juos užpuls ir suės. Būtybė nesuprato šios baimės ir abejingumo - jis tikrai nenorėjo būt gąsdinti, o kaip tik siekė padėti. Iš to liūdesio jis ėmė verkti ir užtvindė visą Kauno senamiestį. Ašarose maudėsi visi pastatai, gatvės, rotušė, o Vytauto bažnyčia buvo apsemta tiek, kad šventikai altoriaus ieškojo po vandeniu.
Peršlapę miestiečiai susirinko ant aukščiausios miesto kalvos. Juos čia ir užtiko raudojanti būtybė ir nudžiugo, jog dabar turės puikią galimybę pakalbėti su miestiečiais. Jis greit nustojo verkti, nusiramino ir pradėjo pasakoti miesto istoriją ir legendas, o miestiečiai supratę, kad nėra kur dėtis - pradėjo klausytis. Būtybei bepasakojant apie įvairius amžius, epochas ir įvykius vanduo nuslūgo. Miestiečiai nesiskubino bėgti namo - išklausė iki pabaigos visą istoriją ir nuo to laiko sutaria su būtybe. Dažnai susirenka santakoje, atsisėda ant kranto ir klauso istorijų apie Kauną ir viską kas vyko aplinkui.
Istorija sukurta Kūrybinio rašymo seminaro "Pradėk rašyti dabar!" metu, istoriją dovanoja seminaro dalyviai iš Garliavos