Ašaros

Išaušo gražus liepos rytas. Nemuno ir Neries santakoje, didžiulė keista būtybė išniro iš vandens ir apgaubta rasos lašelių pajudėjo link miesto centro.

Ši būtybė mieste gyveno jau begalę metų ir nors buvo milžiniška – prisibijojo miestiečių, nes prieš daugelį dešimčių metų jie bandė sumedžioti neatpažintą gyvybę. Nepaisant to, būtybė ilgai vaikščiojo pirmyn-atgal Nemuno dugnu ir sukaupė drąsą išnirti, nustebinti Kauną savo protingumu ir išmokyti gyventojus istorijos. Istorija ir pasakojimai visuomet domino būtybę ir tai buvo jo aistra nuo pat gimimo, kuomet pradėjo svajoti apie galimybę istorijos mokyti kitus.

Po šitiek metų išnirusi būtybė įkūrė istorijos mokyklą, tačiau niekas joje nenorėjo mokytis, mat bijojo, kad juos užpuls ir suės. Būtybė nesuprato šios baimės ir abejingumo – jis tikrai nenorėjo būt gąsdinti, o kaip tik siekė padėti. Iš to liūdesio jis ėmė verkti ir užtvindė visą Kauno senamiestį. Ašarose maudėsi visi pastatai, gatvės, rotušė, o Vytauto bažnyčia buvo apsemta tiek, kad šventikai altoriaus ieškojo po vandeniu.

Peršlapę miestiečiai susirinko ant aukščiausios miesto kalvos. Juos čia ir užtiko raudojanti būtybė ir nudžiugo, jog dabar turės puikią galimybę pakalbėti su miestiečiais. Jis greit nustojo verkti, nusiramino ir pradėjo pasakoti miesto istoriją ir legendas, o miestiečiai supratę, kad nėra kur dėtis – pradėjo klausytis. Būtybei bepasakojant apie įvairius amžius, epochas ir įvykius vanduo nuslūgo. Miestiečiai nesiskubino bėgti namo – išklausė iki pabaigos visą istoriją ir nuo to laiko sutaria su būtybe. Dažnai susirenka santakoje, atsisėda ant kranto ir klauso istorijų apie Kauną ir viską kas vyko aplinkui.

Istorija sukurta Kūrybinio rašymo seminaro „Pradėk rašyti dabar!“ metu, istoriją dovanoja seminaro dalyviai iš Garliavos