6 dalis. Didysis pasakojimas

Kraujo skonis švelniai tirpo burnoje. Ji nebuvo tokia drąsi kaip aš tikėjausi, man patikdavo, kaip jos bėgdavo, buvo bent kažką veikti. Požemiuose tamsu, drėgna, o kompanija užklysta nedažnai. Nors gal gerai, kad ji buvo nedrąsi – mano kūnas silpsta, mintys, prisiminimai apduję. Ne kartą bandžiau skaičiuoti dienas ar naktis, užkalbinti mergeles prieš joms užpildant mano pilvą, bet jos girdi tik urzgimą, piktą, ramų, tylų, joms nesvarbu – jos nesupranta. Jau tiek daug laiko praėjo nuo paskutinio karto kai girdėjau kažką atsakant. Jeigu dabar stebuklo apdovanotas vėl sutiktčiau vieną iš savųjų, net nežinau, ar prisiminčiau senosios kalbos žodžius. Ar ir jie girdėtų tik urzgimą?
Geriau apie tai negalvoti – sentimentalios mintys išgyventi nepadės. Pakėliau galvą, kad pauostytčiau orą – nieko. Kvapas toks šlykštus ir toks pažįstamas. Drėgmė, šaltis, džiūvantis kraujas ir viena kita drąsesnė žiurkė. Nusilaižęs paskutinius vakarienės likučius pajudėjau link mėgstamiausio požemių kampelio, ten susivijęs į rutuliuką aš planavau užmigti. Žinojau, kad ten esu saugus net ir miegodamas. Narsiausiam draugijos nariui nulipus į požemius, jis vargiai mane rastų, mat aš būčiau įsikūręs klaidžiausioje požemių dalyje.
Pasiekęs sau taip artimą vietą, buvau pasiruošęs sumerkti akis ir leisti sapnams nunešti mane į prisiminimus, kad ir kokius skaudžius ar liūdnus, bet bent jau prikeliančius Juos iš numirusiųjų. Sentimentalios mintys išgyventi nepadės, šypteldamas pagalvojau aš. Ir tada išgirdau kūkčiojimą, vėl. Ji nesuprato, kodėl yra čia, ji mano, kad aš ją kankinu, tausoju. Bet ne ne ne. Būčiau ją paguodęs, viską paaiškinęs, bet žinojau, kad ji girdės tik urzgimą. Irena – kai ji užklydo į požemius, buvo tik dar viena mergelė, niekas daugiau. Aš jau šokau ant jos, grybštelėjau suknelę ir tada pamačiau jos veidą. Tai nebuvo įmanoma, tąkart pagalvojau, ji jau seniai mirus, bet dabar dievų palaiminimo ar pokšto dėka ji gulėjo prieš mane baimės persmelktomis akimis, visiškai manęs nepažįstanti, tačiau buvo čia. Žinoma, kad ir kokia prisiminimų banga mane tuomet užplūdo, aš buvau Slibinas ir, visų svarbiausia, alkanas Slibinas. Tačiau kad ir kokiu monstru tikinau save esąs, skriausti merginos aš negalėjau. Tai tiesiog atvedžiau ją čia. Irena bandė bėgti ir ne kartą, ir kiekvieną kartą aš ją rasdavau pasiklydusią ir atvesdavau atgal. Dabar, susirietęs į kamuoliuką, vogčia pasižiūrėjau merginos pusėn. O, kad tik tu žinotum. Irena, pajutusi mano žvilgsnį, atsisuko į mane. Kokia tu į ją panaši. Vaizdas susiliejo, pajutau savo akyse besikaupiančias ašaras ir greitai jas užmerkiau. Nenorėjau, kad kas, o ypač Irena, pamatytų mane verkiantį. Ramindamas savo alsavimą kviečiau sapną, kuris numalšintų iš širdies kylantį skausmą. Sapną, kuriame būtų JI.
Ankščiau niekas nebūtų drįsęs vadinti manęs žvėrimi. Aš nebuvau paprastas alkio ir baimės varomas gyvulys. Aš buvau Slibinas – didžiausias iš didžiausių. Perkūno dviejų upių sankirtoje sukurtas sergėti žmonių tvirtoves ir pilis. Tais laikais aš nebuvau ir vienintelis. Turėjau dešimtis brolių, seserų, kurie visi kartu su manimi skrosdavo orą. Vien mūsų šešėlio pakakdavo, kad išbaidytume puolančiųjų armijas. Žinoma, mes nebuvome ir klusniausi padarai, kad ir kiek tėvo Perkūno barami, mes vis įsiveldavome į tarpusavio peštynes stengdamiesi įrodyti, kuris iš mūsų stipresnis. Tokie vaidai gal ir būtų išlikę tik pabarimo verti, tačiau vieną naktį per daug susirūpinę savimi mes pamiršome savo pareigą – penki šimtai vyrų, moterų ir vaikų mirė tąnakt. Kokia gėda, kokia kaltė graužė mus visus. Visi Slibinai, nuleidę galvas prieš tėvą, buvo pasiruošę atiduoti savo gyvybes, o jis buvo pasiruošęs jas atimti. Tik Žemynos dėka mes išgyvenome. Ji pasiūlė sprendimą – kiekvienam Slibinui suteikti po žmogų, Slibino raitelį, kad šie artimiau susibendrautų su žmonėmis ir gintų juos ne tik iš pareigos, bet ir iš meilės. Tačiau Perkūnas nenorėjo tokios galios atiduoti kiekvienam jos užsimaniusiam žmogui. Tik stipriausi ir labiausiai pasiekę kariai turės garbę skristi ant Slibino. Ši žinia buvo paskelbta per visą kraštą. Šimtai vyrų ir moterų išsirikiavo norėdami tapti mūsų raiteliais. Ir šimtai jų bandė. Tiek daug krito mums net neatsispyrus nuo žemės, dar daugiau pakilus į orą. Daug dienų ir naktų praėjo, kol visi mano broliai ir seserys turėjo po raitelį, ir likau tik aš. Buvau didžiausias, tad ant manes užlipti bandė tik patys drąsiausi, tačiau ir jiems nepavyko, iki kol prieš mane atsistojo ji. Taika – liauna mergina drąsiausiu mano matytu žvilgsniu. Turiu pripažinti, iš pradžių nenorėjau net leisti jai bandyti ant manęs užsilipti, tačiau Perkūnas bandyti leido visiems, tad neturėjau kito pasirinkimo. Man padedant ji mikriai užsiropštė ant mano nugaros ir tada, švelniai atsispyręs nuo žemės, aš pakilau. Ji svėrė tiek nedaug, kad vienu momentu net pamaniau, kad nukrito, tačiau tada pajutau ją tvirčiau įsikimbant man į nugarą ir dar stipriau mostelėjau sparnais. Mes skriejome, iš pradžių nedrąsiai, o po kelių akimirkų kaip viena galia, vienas kūnas. Taika, kaip žmonės mėgdavo niurnėti, turėjo ironišką vardą. Jos tėvas buvo garsiausias ir drąsiausias karvedys, savo vienturtę dukterį užauginęs kaip lygiavertę priešininkę bet kuriam vyrui. Ir kaip lygiavertė priešininkė ji ėjo į mūšį, daugelį kartų, o aš skridau kartu. Jau prieš merginai tampant mano raitele ji buvo narsi karė, tačiau dabar, užsilipusi ant mano nugaros, Taika buvo nenugalima. Iš pradžių aš didžiavausi mumis, mūšio įkarštyje aplink mudu žūdavo dešimtys, šimtai žmonių. Bet viskas nebuvo taip paprasta. Kiekvieną kartą kovai pasibaigus mes nuskrisdavome ant aukščiausios kalvos ir tiesiog žiūrėdavome į horizontą. Drąsiausios mano matytos akys suseno ir buvo pavargusios. Mačiau, kad Taika nebenorėjo kovoti, o aš nebenorėjau jos skraidinti į jokį kitą mūšį, bet mes neturėjome kito pasirinkimo, nes tada, kai mūsų stiprybė buvo mažiausia, pragarą mes patyrėme didžiausią. Priešai, mus puldinėję šitiek metų, daugiau Slibinų nebebijojo. Iš smėlynų kilusi ir juos šitiek metų gynusi magija tik stiprėjo, o jų šarvai buvo kaldinami iš vis stipresnio metalo. Aš ir Taika buvome ore, kai iš dangaus su raiteliais ant nugarų pradėjo kristi mano broliai; aš ir Taika buvome ant žemės, kai pervargę ir vos paeinantys kariai laidojo mano seseris. Kažkada tuo metu ir aš, ir mano karingoji raitelė ėmėme pamiršti, kodėl kovojame, ką mums Perkūnas patikėjo ginti. Mes kovojome vedini pykčio, įniršio dėl prarastų bendražygių. Tačiau, kad ir kiek mūsų krito, žiauriausia dalia atiteko Slibinams – jų oda, skirtingai nei žmonių, buvo padengta sunkiai perduriamais žvynais. Kad ir kiek stengėmės, kad ir kiek mylėjome savo raitelius, daugelis mūsų juos pergvendavo. Be raitelių likę Slibinai dažnai išprotėdavo iš skausmo, tik vienetam pavykdavo priimti naują žmogų. Daugeliu atvejų žmonėms nelikdavo nieko kito, kaip patiems Slibinus nudobti. Kiek aš mačiau jų šitaip iškeliaujant. Iš pradžių net nedrįsdavau pažvelgti į mirštančio brolio ar sesers akis, tačiau vėliau viskas pavirto vienu – skausmas po mūšio, pyktis dėl pralaimėjimo, įniršis dėl netekties – viskas tapo vienu prie žemės tempiančiu luitu. Bet tada aš vis dar turėjau Taiką. Kad ir kiek patirdavome, mes buvome vienas su kitu. Tačiau Slibinų oda, skirtingai nei žmonių, yra padengta sunkiai perduriamais žvynais. Aš nepamenu, kad ir kiek besistengčiau, kaip tiksliai tai nutiko. Aš tiesiog atsimenu tuštumą. Vieną minutę mes judėjome kaip vienas kūnas, išvengdami visų į mus lekiančių strėlių, o kitą viskas buvo tuščia. Skausmo, pykčio, įniršio luitas, slegiantis mane visą tą laiką, įgavo nesuvokiamą jėga ir nutempė mane žemyn. Aš stipriai dunktelėjau į žemę ir viskas aptemo. Kaip prabudau, buvau apsuptas vėjyje besiplaistančių priešų vėliavų ir jų išvargusius bei piktus veidus nušviečiančių deglų. Arčiausiai manęs stovėjo senas vyras tamsiomis akimis, skaitantis man nesuprantamus žodžius iš senos nusitrynusios knygos. Jam betariant paskutines eilutes, mano kūnas pradėjo keistis. Iš pradžių pagalvojau, kad tai mirtis, kad pabaigą man atneš ne kardas, strėlė ar kritimas, o paslaptingi priešo ištarti žodžiai. Tačiau tai, kas mane ištiko, buvo blogiau negu mirtis – aš virtau pabaisa. Ne galingu oru skriejančiu Slibinu, o pabaisa, prakeikta gyventi vandenyse. Žmogus, kurį vėliau pažinosiu kaip Mistiką, atėmė iš manęs ne tik orą, bet ir žemę. Nuo to laiko tik upės, potvyniai galėjo būti mano namai. Vienintelė vieta, kur po savimi jutau kietą pagrindą, buvo tamsūs, drėgni ir net vienišam Slibinui nesvetingi požemiai. Praėjo kelios naktys, kol Mistikas nusprendė pranešti, kad esu paskutinysis Slibinas – visi mano broliai ir seserys žuvę, bendražygiai žmonės mirę, arba tiek pervargę ir iškankinti kautynių, kad perėję į priešo pusę. Mano darbas, remiantis Mistiko paaiškinimu, bus ginti man taip gerai pažįstąmą vietą, kur susikerta dvi upės. Visiems buvo žinoma, kad būtent toje vietoje ir buvo sukurti Slibinai – tu saugosi savo namus, tąkart pasakė jis, mes įsikursime tarp tavo žmonių, tų žmonių, kuriuos tavo tėvas paskyrė Slibinus saugoti. Mes gyvensime kartu: kursime, statysime, mylėsime, žaisime. O tu mus saugosi nuo visų negandų, kurios gali atkeliauti upės keliu. Tačiau tuo metu aš nenorėjau nieko girdėti, nes jaučiau tik netektį, skausmą – kad ir kam ką būčiau žadėjęs, visa tai nerupėjo, nes aš buvau vienas. Mano broliai ir seserys, su kuriais skriedavau dangumi, su kuriais pykdavasi ir taikydavausi, su kuriais ėjau į mūšį, buvo mirę. Ir Taika. Mano brangioji Taika. Man nieko nebeliko. Aš buvau vienas – paskutinysis Slibinas. Ne, ne Slibinas – Pabaisa. Ta, kuri nebuvo pasiruošusi klausytis ar sergėti priešų Mistiko įsakyta. Tad puoliau jį, užmiršęs, jog nebesu Slibinas,– Mistikui pakako tik sumurmėti kelis man nesuprantamus žodžius, ir aš kritau. Bejėgis priešais jo kojas. Ar sergėsi šį miestą? Paklausė jis manęs tada. Ne ne ne. Mistikas atsiduso: Tebunie tavo valia – jeigu nebūsi sergėtojas, būsi pabaisa, tu misi skaisčiomis merginomis ir būsi persekiojamas mano mokinių, kol vieną dieną apsigalvosi.
Niekada, naiviai tada pagalvojau aš. Tačiau alkis ir vis dar nenumalšintas skausmas padarė savo. Kaip ir Mistikas žadėjo, aš mitau tik skaisčiomis merginomis, kaip Mistikas žadėjo, aš buvau persekiojamas jo mokinių. Ir visą laiką gyvenau vienas šaltame drėgname požemyje, kol vieną niekuo neišsiskiriančią naktį į jį užklydo Irena. Taikos veidą ir akis turinti Irena.

Rašo Gustė