Garažų masyvas Baltijos g. patikėtas gatvės menininkams
Pilkais daugiabučiais nusėti Šilainiai sulaukia vis daugiau spalvų, tiksliau, gatvės meno iniciatyvų.
Jeigu ne be perstojo pliaupiantis lietus, po šio savaitgalio Baltijos g. garažai, esančių ties „Iki“ prekybos centru, jau būtų traukę praeivių dėmesį ne dėl to, kad yra gremėzdiški, o dėl ant jų atsiradusių piešinių.
Menininkams pavyko sutarti su garažų masyvo atstovais dėl milžiniškos erdvės jų polėkiams, tačiau darbus teko nukelti dėl nepalankaus oro.
Nuo ankstyvoko šeštadienio ryto prie didžiulių sienų, kurių viena – net 30 metrų ilgio, turėjo darbuotis penkiolika meistrų iš įvairių Lietuvos miestų. Jie jau pasiruošę idėjas ir išsidaliję, kiek kam reikės vietos joms įgyvendint.
Projekto „Ateik ir piešk“ iniciatorius Šilainiškis dvyliktokas Gytis portalui kauno.diena.lt pasakojo, kad laisvu nuo mokslų laiku ne tik piešia, bet ir groja būgnais bei važinėja riedlente.
Iš pradžių jis su bendraminčiais buvo nusitaikę į kitą garažų masyvą toje pačioje gatvėje, bet geranoriškesni pasirodė šalia sankryžos su Apuolės g. esančio statinio atstovai. „Jie sakė duodam jums pilną teisę pasireikšti“, – gauti pasitikėjimu džiaugėsi abiturientas.
Darbus, atsirasiančius Baltijos g., vienys spalvynas. „Turime parinkę visiems bendrą paletę. Pagrindinės jos spalvos – elektrinė į žalsvumą, geltona, raudona. Spalvos ryškios“, – pasakojo Gytis.
Jis viliasi, kad Baltijos g. netrukus atsiras sienų, kurios bus paskelbtos gatvės meno zona ir ant jų legaliai piešti galės visi norintys be jokių išankstinių derinimų.
Šis "Ateik ir piešk" projektas yra „Kaunas 2022“ bendruomenių platformos „Fluxus Labas! Šilainiai“ renginių.
Renginio “Ateik ir piešk” bendraautorė viena „Fluxus Labas! Šilainiai“ agenčių Solveiga Dambrauskaitė-Bakutienė šilainiškius bando išjudinti įvairiomis kitokiomis veiklomis: ji yra mankštų lauke, daiktų mainytuvių, “Skirt bike” renginio organizatorė, minibibliotekėlės iniciatorė ir t.t.
Šilainiškiai yra išreiškę, kad jiems trūksta renginių, bet dar labiau nei renginių, pastebėjo agentė, jiems trūksta bendravimo.
„Yra ir baimių patiems išeiti į lauką, pabendrauti, kartais – ir mažai noro pasidomėti, kas, kur vyksta. „Fluxus Labas!“ šioje situacijoje labai gelbėja, nes padeda ištraukti žmones iš namų, atverti akis, parodyti, kad ir Šilainiuose vyksta visokių dalykų, kad žmonės tarpusavyje gali bendrauti ir nebūtina, kad kažkas kitas tam bendravimui sukurtų progą, kad jie patys gali susikurti tokių progų“, – kalbėjo S. Dambrauskaitė-Bakutienė.
Straipsnio autorė - kauno.diena.lt žurnalistė Jurgita Šakienė
Genialus pakvaišėlis pakeitė ne tik miestą, kuris niekada nemiega
„Jurgį sutikau 1966 metais. Išsyk supratau, kokia išskirtinė tai asmenybė“, – ištarė Jeffrey Perkinsas, Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje pristatęs juostą „George: Jurgio Mačiūno ir „Fluxus“ istorija“.
79 metų niujorkietis J.Perkinsas nuo praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio kvėpuoja miesto, kuris niekada nemiega, dvasia. Jis kadaise viename bute gyveno su garsiąja Johno Lennono našle Yoko Ono, bičiuliavosi su šviesaus atminimo filmininku Jonu Meku.
„Lietuvos rytui“ J.Perkinsas papasakojo apie savo pažintį su „Fluxus“ judėjimui pamatus padėjusiu J.Mačiūnu (1931–1978).
– Gyvenate Niujorke, dalyvavote „Fluxus“ judėjime. Gal dėl to ir ėmėtės dokumentinio filmo apie J.Mačiūną?
– 2008 metais sukūriau dokumentinį filmą apie šviesaus atminimo tapytoją iš Kalifornijos Samą Francisą. Tai buvo savotiška jo darbų dokumentacija, kuri man padėjo išmokti, kaip kurti filmą.
Pabaigęs juostą vaikštinėjau su draugu Niujorko Soho rajone ir svarsčiau, kad man reikia darbo. Tada į galvą šovė Jurgio vardas. Juk apie jį niekas nėra sukūręs filmo.
Išsyk supratau, kad filmui medžiagos tikrai nepritrūks. Ėmiau kalbinti jį pažinojusius žmones, klausinėti negirdėtų dalykų. Taip viskas ir prasidėjo. 6 nuotr. J.Perkinsas.
Jurgio asmeninis gyvenimas tarsi skendėjo tamsoje – buvo išleista daug knygų apie „Fluxus“ judėjimą, bet mažokai žinojome apie patį Jurgį, jo intelektą, pomėgius. Manyčiau, kad filme man pavyko papasakoti dinamišką istoriją, kuri leidžia suvokti, koks pakvaišęs ir ambicingas buvo šis menininkas.
„Fluxus“ buvo ir tebėra svarbi meno istorijos dalis, bet neretai ignoruojama. Aš siekiau pavaizduoti šio judėjimo įkūrėjo portretą – supažindinti jaunąją kartą su tuo, kaip jis, niekam nepriklausydamas, sugebėjo kurti veiklias meno bendruomenes.
Kai Vilniuje darsyk pažiūrėjau filmą ir išvydau žiūrovų, Jurgio tėvynainių, reakciją, pamaniau, kad man pavyko sukurti visai gerą, įtraukiančią juostą. O juk filmai dažniausiai tam ir kuriami, kad žiūrovams suteiktų galimybę užsimiršti ir mėgautis.
– Kaip manote, ar šiais laikais panaši nekomercinio meno srovė galėtų būti tokia pat įtakinga?
– Manau, kad tai gali nutikti dar kartą. Gyvename finansais pagrįstame pasaulyje, kur skirtumas tarp turinčių krūvą pinigų ir jų beveik neturinčių yra didžiulis. Tai turi keistis. Tarkime, ar įmanoma daug uždirbti netampant savotišku savo paties vergu, vergaujančiu darbui, miegui, draudimui, mokesčiams? 6 nuotr.Filmo kadras.
Palyginti su praėjusio amžiaus viduriu, politikai dabar turi gerokai daugiau galios. Jie kontroliuoja kultūrą. Gyvenu Niujorke ir gerai pažįstu Amerikos politiką. Ar nėra absurdiška situacija, kai labai turtingi laiko visą pamatą? Aš tikiu, kad žmonės greitai tam pasipriešins.
– Praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje sutikote menininkę Yoko Ono, kuri filme irgi pasakoja apie J.Mačiūną. Ką prisimenate iš tų laikų?
– Kai sutikau Yoko, buvau jaunas, naivus kūrėjas. Man tebuvo 23-eji. Tarnavau kariuomenėje ir buvau dislokuotas Japonijoje, ten Yoko ir sutikau. Ji buvo susituokusi su Niujorko menininku ir pamėgo mane. Yoko buvo dešimt metų už mane vyresnė, dalyvavo avangardiniuose judėjimuose, ji daug ko mane išmokė, supažindino su japonų kultūra.
Vėliau persikėliau į Niujorką ir gyvenau su jos šeima viename bute. 1966-aisiais sutikau Jurgį ir jis mane įkvėpė imtis kūrybos.
Sugėriau visą to meto laiką į save – „Fluxus“ kitoniškumas mane labai praturtino. Tai, ką darė Jurgis, buvo išties unikalu.
Jis buvo atsidavęs savo misijai, dirbo grafikos dizaineriu ir buvo „Fluxus“ vedlys. Tai skyrėsi nuo to, kas vyko meno pasaulyje.
– Kokį pirmąjį įspūdį paliko J.Mačiūnas?
– Europietiško intelektualo trumpais plaukais ir pigiais drabužiais. Jis gyveno mažame bute Soho rajone su savo motina. Sutikęs pamačiau jį tokį, kokio ir tikėjausi, – intelektualų menininką, išskirtinį vyrą. Tas pirmasis įspūdis neišnyko iki šių dienų.
Jurgis, mano nuomone, buvo jaunas genijus. Viena pažįstama menininkė yra pasakiusi, kad per savo gyvenimą sutiko tik du genijus: Marcelį Duchamp’ą, žymiojo „Fontano“ autorių, ir Jurgį Mačiūną, „Fluxus“ įkūrėją.
– Niujorke ilgą laiką dirbote taksi vairuotoju. Ko jus šis darbas išmokė?
– Pragyventi Niujorke sunku, ypač pradedančiam kūrėjui. Man gimė sūnus, reikėjo prasimanyti pinigų šeimai ir kūrybai, todėl sėdau prie taksi vairo – dariau tai dešimt metų savaitgaliais, o šiokiadieniais kūriau.
Vairuodamas taksi sutikdavau įvairių žmonių: mokslininkų, menininkų, politikų, nusikaltėlių.
Kartą pavežiau galerininkę Emily Harvey ir ji man pasiūlė sukurti darbą „Fluxus“ parodai. Jis buvo parduotas – taip įsiliejau į „Fluxus“ bendruomenę.
Vėliau sustojau paimti žymaus Korėjos menininko Nam June Paiko – jis pakvietė mane į savo festivalį. Niekas manęs tuomet nepažinojo. Nusiskutau galvą ir ant savo plikės rodžiau filmą apie nuogus žmones, buvo matyti jų užpakaliai. Man atrodė, kad tai puiki idėja, kuri žmones išmušė iš vėžių. (Juokiasi.)
Tada pradėjau imti interviu iš taksi keleivių. Vienas Milano knygų leidėjas paklausė: „Gal norėtum būti įžymus?“ „O kas nenorėtų?“ – atsakiau. Nufilmavau daugybę veidų ir sukūriau filmą.
Vėliau Romoje buvo išleista knyga „The Artist as A Cab Driver“ su mano vairuotojo pažymėjimu ant viršelio.
– Panašu, kad tais laikais susipažinti su svarbiais asmenimis buvo paprasta. Jūsų manymu, šiandienos menininkams sunkiau ar lengviau išgarsėti ir būti pastebėtiems?
– Manau, kad lengviau, nes turime internetą. Tačiau pinigų trūkumas gali daug ką sustabdyti. Prieš filmuodamas žmones savo taksi automobilyje kalbėdavausi su jais ir klausdavau, kas jiems svarbu gyvenime. Jie sakydavo: šeima, pinigai, meilė.
O kas dar svarbiau? Norėjau sulaukti atsakymo į šį sudėtingą klausimą. Pats maniau, kad svarbesni yra ryšiai, santykiai. Juk mes esame gyvi ir galime kurti, kol sukuriame ryšį, iš kurio gimsta vaikai ir didžiosios idėjos. Šiuo pagrindu sukurtas ir feisbukas – kad išlaikytume ryšį.
– Įkvėpta „Fluxus“ judėjimo būsima Europos kultūros sostinė Kaunas pristato projektą „Fluxus Labas!“, kurio tikslas – kurti bendruomenes per meną ir bendrą veiklą. Ar tokie dalykai padeda?
– Juk yra garsus posakis: galvok globaliai, veik lokaliai. Tai rodau ir savo filme. Manau, kad tik taip išsprendžiamos didelės problemos.
Prisimenu, kaip pats Jurgis eidavo į turgų, pirkdavo maisto produktus ir dalydavo tiems, kurie jų neturi. Man atrodo, kad užtektinai yra visiems, tik ne visi gauna. Mano karta tai suprato ir sukūrė idėją, kad menininkai turėtų valdyti pasaulį, nes jie yra protingi, išsilavinę, žmogiški. Buvome bendruomeniški.
– Vilniuje lankotės ne pirmą kartą. Koks dabartinis įspūdis?
– Apsistojau mažame viešbutyje, buvusio vienuolyno patalpose netoli bažnyčios. Stebėjau mišias ir pamaniau: šie žmonės tikrai tiki Dievą. Mačiau daugybę vakare priešais šventą paveikslą besimeldžiančių žmonių.
Ta tyla buvo nuostabi, nesigirdėjo jokio garso. Pagalvojau: štai tikra katalikybė. Vilnius mane nustebino savo religingumu.
– Girdėjau nuomonę, kad „Fluxus“ mirė kartu su J.Mačiūnu. Ar tikrai?
– Yoko Ono irgi taip sakė. Tačiau „Fluxus“ veikė konceptualųjį meną ir po Jurgio mirties.
Mano filme taip pat daug kartų klausiama, kas yra „Fluxus“. Bet niekas tiksliai į šį klausimą neatsakė. J.Mekui tai – gyvenimo būdas, kitiems – tik meno srovė.
Man atrodo, kad „Fluxus“ – filosofija, kuri atėjo iš praėjusio amžiaus vidurio egzistencializmo, naujų mokslo laimėjimų. Žinoma, buvo dalykų, kurie niekaip netiko „Fluxus“.
Šiaip ar taip, Jurgis niekada nesiliovė būti Ponas Fluxus. Jis buvo didis žmogus, tad nuostabu, kad turėjau galimybę sukurti ne fliuksišką filmą, o dokumentinę juostą apie „Fluxus“.
Straipsnio autorė - lrytas.lt praktikantė Rūta Giniūnaitė
„Kartų dialogas“ – „Visi kaip vienas“ iniciatyva Akademijoje
„Kartų dialogas“ – „Visi kaip vienas“ iniciatyva Akademijoje
Kartų dialogo tikslas – suburti skirtingo amžiaus Akademijos bendruomenės žmones bendroms veikloms. Tai buvo vienas iš būdų kaip galėtume pasiekti platesnę bendruomenės dalį ir didinti įtrauktį. Projekte nusimatytos veiklos: herbariumai, Akademijos skonis, saulės raštai pareikalavo kur kas daugiau susitikimų kartų, nei planavome. Ketverios dirbtuvės su skirtingomis veiklomis, perteklinio derliaus rinkimo ir perdirbimo talkos, kūrybiškumo skatinimas kviečiant kurti „Akademijos skonio“ logotipą, receptūrų rinkimas, vietos herojų paieškos, dalyvavimas parodoje, degustacinės vakarienės organizavimas, fotoreportažai, nuolatinis kontaktas, pažintys, atradimai ir pažinimas.
Analizuojant situaciją naudojomės keletu įrankių: vaizdų analizė (nuotraukų peržiūra), kokybinis interviu (asmeninis kontaktas), įsitraukimo lygmuo (pasiruošimas veiklai).
Vaizdų analizė – viso projekto metu užfiksavome daugiau nei 1500 kadrų, kurie leidžia faktiškai nusakyti dalyvių skaičių, emocinį nusiteikimą įsitraukiant į veiklas. Stebėjome
neverbalinį santykį tarp jaunosios ir vyresniosios kartos, jų rūpestį vieni kitais – rankų plovimas, pagalba pripilant vandens, augalų paieška, dalinimasis dažais, pamokymais ir pan.
Kokybinis interviu – viso projekto metu stengėmės užmegzti asmeninį kontaktą su dalyviais, kvietėme pamėgti socialinio tinklo paskyrą „Kartų dialogas“ – burtis į virtualią bendruomenę, ieškojome informavimo prieigos taškų. Labiausiai verbaliniu būdu bendraujanti žmonių grupė senjorai, mažiausiai – paaugliai. Tačiau abi šios grupės, mūsų nuostabai, puikiai naudojasi socialiniais tinklais ir informacija juos pasiekia būtent šiuo būdu.
Įsitraukimo lygmens tyrimas buvo visiškas atsitiktinumas, stebint dalyvius ir jų pasiruošimą dirbtuvėms (nuotraukų, priemonių, vaišių atsinešimą), paaiškėjo, kad tik maža dalis dalyvių yra aktyviai įsitraukę, o didžioji dalis – pasyvieji dalyviai, besinaudojantys proga, bet nekuriantys galimybių. Šio tyrimo rezultatai suteikia vilties, kad įsitraukimo lygmuo tik didės, nes abejojančių kuriamomis progomis nepastebėjome. Taip pat šis tyrimas atsiskleidė „Akademijos bendruomenės nario bruožu“, pasižymintis aktyviu įsitraukimu, tačiau nei gyvenamąja teritorija, nei giminystės ryšiais esamuoju atvėju nėra susiję, t.y. „sentimentalūs akademiečiai“ – kažkada studijavę, dirbę ar viešėje Akademijoje. Pastarieji mielai įsitraukia į veiklas, nes jiems patinka būti Akademijos dalimi per veikimą, o ne per geografinę prizmę.
Projekto rezultatas – idėjos realizavimas, skatinantis pasidalinti su kuo daugiau naujų Akademijos bendruomenės narių, sukurti jiems platformą, kurioje pastarieji galėtų realizuoti save, dalintis patirtimi ir žiniomis, įkvėpti savo gyvenimiškuoju pavyzdžiu, mainytis sukurtais gaminiais, mokytis, bendrauti, bendradarbiauti, kurti – KARTU.
„Kartu“ – tarsi bičių avilys, kuriame vyksta gyvenimas ir atsitikimai. Avilys nėra institucija, tai vyksmas, čia ir dabar, rytoj bus kitaip, bet būtinai kartu.
Aktualumas išlieka didinti bendruomenės narių aktyviąją įtrauktį, per vyksmo gylį – kokybę.
Projektas "23/30": prisiminti, atrasti ir įsivaizduoti miestą
Projektas „23/30″: prisiminti, atrasti ir įsivaizduoti miestą
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022″ Bendruomenių iniciatyvų programos „Visi kaip vienas” projektas “23/30” pakvietė Kauno bendruomenę įsitraukti į pokalbius apie būtį, savo ir Kauno. Prisiminti, atrasti ir įsivaizduoti šį miestą.
Prisiminti – koks jis buvo, kada jį sutikome pirmą kartą, kada jis paliko didžiausią įspūdį.
Atrasti – unikalius miesto bruožus ir grožį, savo prasmę šiame mieste, Kauno prasmę savo gyvenime.
Įsivaizduoti – koks žmogus būtų Kaunas, kokios erdvės atspindėtų jo bendruomenę.
Kęstučio g. 23/Gedimino g. 30 sankryžoje esanti apleista viešoji erdvė tapo šių pokalbių epicentru, kur Kauno gyventojai diskutavo ir kūrė miesto erdvės viziją, atitinkančią jų poreikius. Konsultacijos palietė dvi temas – funkcinę ir meninę erdvės atnaujinimo viziją. Padedami dviejų menininkų, miestiečiai įsitraukė į kūrybines dirbtuves. Dalyviai dalinosi Kauno istorijomis, atrasdami sinergijų ir paralelių savo patirtyse, susijusiose su Kaunu. Šios istorijos susipynė į tris ekizus, sukurtus dviejų menininkų – Gražvydos Andrijauskaitės ir Armino Raugevičiaus – kolaboracijos.
Kiekvienas meninis konceptas – modernizmas, multikultūra ir Kauno personažas – buvo aptartas su susirinkusiais dalyviais naktinės konsultacijos metu rugpjūčio 11 d.
„Modernizmas”. Modernizmui pavaizduoti pasirinkti Kauno modernistinės architektūros elementai. Naudojamos aptakios architektūrinės formos, užapvalinti laiptai, apvalių langų formos, būdingos Kauno modernizmo architektūrai. Šiame eskize matome Jadvygos Mozūraitės- Klemkienės skulptūrą “Kūrėja”, kuri stovi prie Kauno paveikslų galerijos (Donelaičio g. 16). Eskize matomi laiptai, vedadnys į Kauno Žilinsko dailės galeriją, atstovauja jau postmodernistinę architektūrą. Šis konceptas atspindi unikalią Kauno aestetinę išraišką.
„Personažas” (Kaunas kaip personažas). Menininkai personažui (Kaunui kaip personažui) pavaizduoti pasirinko viena inovatyviausių meno lauko asmenybių, „Fluxus“ tėvą – Jurgi Mačiūną, vaikystėje (1931-1944 )gyvenusį Kauno centre (Parodos g. 1). Mačiūną, kaip Kauno personažą, menininkai išskyrė dėl jo asmenybės įvairiapusiškumo, draugiškumo, socialumo, kūrybiškumo, aktyvumo, konceptualumo. Tai asmenybė (Kauno personažas), turinti įvairialypį talentą. „J. Mačiūnas – vienas iš pirmųjų pradėjusių kurti netradicinėse erdvėse, išeidamas iš muziejų, teatro erdvių. Jo darbuose dažnai pastebima ironija profesionalaus meno atžvilgiu. 1961 metais su A. Šalčiumi Mačiūnas įkuria „AG“ galeriją ir pradeda „Fluxus“ veiklą: rengia naujosios muzikos koncertus, poezijos, dailės bei vyksmo vakarėlius, kurių esmė – kurti čia ir dabar bei laužyti meno sampratas. J. Mačiūno mama teigė: „Jis niekada nieko nenorėjo tik sau – jo visas džiaugsmas ir pasitenkinimas buvo tik dirbti su draugais”. Šiame eskize susijungia grafinė ir tapybinė raiška, naudojami Art Deco architektūros dekoro elementai, geometrinės formos ir figūrinės kompozicijos.
„Multikultūra”. Šiame eskize menininkai vaizduoja skirtingų laikmečių ir kultūrų žmonių susibūrimo vietą. Čia sutinkame damą iš 90-ųjų, tų laikų kompiuterinių žaidimų personažą, treninguotą šių laikų merginą, bei pasipuošųsį vakarėliui “hipsteriuką”. Kontrastingi tapybiniai sprendimai ir grafiškos geometrinės formos. Šio eskizo žinutė- gebėjimas sėkmingai komunikuoti su žmonėmis, atstovaujančiais kitoms kultūroms. Ne veltui eskizo dešnėje pavaizduota žydiška žvaigždė. Šios tautybės žmonės prisidėjo prie Kauno klestėjimo įvairiausiose srityse. Kauno centre yra daugybė pastatų, suprojektuotų žydų architektų, puošiančių miestą.
Eskizus projektavome erdvėje ant sienos, jog sustiprintume imersinį elementą. Aptarėme kievieną iš eskizų, ieškodami, kurie simboliai labiausiai imponuoja bendruomenei, yra artimiausi jų miesto suvokimui, o kurie kelia nesutarimus. Konsultacijos metu kiekvienas iš dalyvių savyje pabudino menininką antropologą, analizuojantį menines ir simbolines kūrinių detales. Miestiečiai taip pat balsavo už jiems labiausiai patinkantį konceptą. Tam, jog įtrauktume daugiau miesto gyventojų ir skatintume žmonių susidomėjimą, po tiesioginės konsultacijos mes nusprendėme vykdyti ir virtualią konsultaciją. Facebook platformors pagalba kvietėme Kauniečius balsuoti už jiems labiausiai patikusį eskizą. Visi eskizai turėjo išsamius aprašus, kaip ir per tiesioginę konsultaciją.
Modernizmo konceptas buvo artimiausias daugumai įsitraukusių gyventojų. Ką mums reiškia modernistinis Kaunas? Modernizmas Kaune? Ką modernizmas reiškia šiuolaikiniame Kauno kontekste? Architektūra? Tarpukaris? Progresyvi, naujovėms atvira visuomenė Jurgis Mačiūnas, metęs iššūkį kasdienybei?
Nediskriminuojant idėjų, galutinis freskos, kurią kelsime ant raudonos sienos, variantas toliau pina visus tris kūrinius. Siūloma freska atspindi Kauno charakterį ir jo bendruomenę, kokius juos mato miesto gyventojai. Čia dominuoja modernizmo aestetika, rudeniniai tonai, primenantys miesto centrą šiuo metu laiku, pasirodo Jurgis Mačiūnas, įkūnijantis Kauno charakterį – maištingumą, kūrybiškumą ir bendruomeniškumą.
Kad ir ką reikštų modernus Kaunas kiekvienam asmeniškai, šio projekto tikslas buvo parodyti, jog Kauną kuriame mes. Kauno erdvės yra mūsų erdvės, ir visi galime prisidėti prie jų kūrimo.
Viso proceso idėjos ir akimirkos, įamžinančios bendruomenės susirinkimus ir dirbtuves bei galutinis freskos dizainas buvo pristatytas Kauno bendruomenei rugsėjo 19 d. vykusiame „Erdvės festivalyje”. Šio festivalio idėja kilo, pastebėjus, jof žmonės yra be galo suinteresuoti šios erdvės įveiklinimu ir atnaujinimu.
Mes labai džiaugiamės, jog proceso eigoje, išryškėjo žmonių susidomėjimas Kauno viešosiomis erdvėmis ir jų paskirtimi. Daug renginiuose dalyvavusių miestiečių pasidalino savo kontaktais ir aktyviai ėmė sekti procesą. Tikimės, jog projektas sėkmingai judės į priekį toliau burdamas Kauno centro (ir ne tik) bendruomenę ties viešųjų erdvių įveiklinimu bendruomenės poreikiams.
Teksto autorė – projekto „23/30″ vadovė Ana Gabrielė Sabancevaitė.
Bendruomenė „Kita Neries pusė“
Bendruomenė „Kita Neries pusė“
Kita Neries pusė kvietė lipdyti molį!
Susipažinome su tuo, ką geriausiai pažįsta Keramikos pastate kuriantys menininkai – molio lipdymu.
Kūrybiškoji Vilijampolės bendruomenė jau trečiąjį kartą apsilankė menininkų studijose ir sudalyvavo nemokomose molio lipdymo dirbtuvėse.
Kitos Neries pusės gyventojai padovanojo galimybę susipažinti su molio lipdymo subtilybėmis ir pasigaminti sau gaminį, kurį vėliau galėjo atsiimti jau išdegtą.
Susitikimo metu ne tik lipdė, bet ir pamatė keramikos dirbtuvių užkuliusius – kur laikomi dirbiniai, kaip atrodo degimo krosnys, kaip veikia žiedimo ratas.
Šviesos instaliacija Marvos forte kvies prisiminti šios vietos romantiką
Visai šalia Kauno esančiame Akademijos miestelyje, XI – ojo, dar žinomo kaip Marvos, forto vartus apšvies visus metus, tamsiu paros metu, veiksianti lazerių šviesos instaliacija, siekianti išsaugoti ir pakviesti sugrįžti į šią nepelnytai užmirštą, bet daugeliui gyventojų nostalgiškus jausmus keliančių vietą. Šis įvykis yra neatsitiktinis, o „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ projekto „Šiuolaikinės seniūnijos“, dalis.
Netradicinė ekskursija Vilkijoje – kvietimas atrasti Lietuvos Alpėmis vadinamą miestelį
Vilkijoje dirbantys menininkai, kartu su vietos bendruomene ilgai ieškoję būdų, kaip atskleisti šio miestelio unikalumą gyventojams bei svečiams, netrukus visus norinčiuosius pakvies į nepaprastą vaizduotės pasivaikščiojimą su menininkais bei dizaineriais. Ši, performatyvi ekskursija „Pastangos ir pasekmės“ yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ projekto „Šiuolaikinės seniūnijos“ dalis.
Bendruomenės dirbtuvės l Gričiupis
Bendruomeniški kaimynai Gričiupio g. 11 namo kieme rinkosi susipažinti su linoraižinio technika ir pasigaminti stilingų atspaudų sau ir kitiems.
Sakome ačiū menininkei Rūtai Martinavičiūtei, namo pirmininkei Almai Zagurskienei ir visiems susibūrusiems, išdrįsusiems kurti!
Nuotraukos: Paulina Ružauskaitė
Fotomenininko A.Morozovo pažintis su Karmėlava – po Kauno rajoną keliausiančioje parodoje
„Kaunas 2022“ man, kaip savo ambasadoriui, pasiūlė susipažinti su Karmėlava pačiam ir supažindinti su šia gyvenviete kitus“, – sako Artūras Morozovas, rugsėjį leidžiantis pakaunės miestelyje, kuris daugeliui asocijuojasi su cepelinais ir lėktuvais. Visgi fotomenininkas, kurio darbų paroda Karmėlavoje bus atidaryta rugsėjo 22 dieną, teigia jau pastebėjęs, kad šie du stereotipai miestelio kasdienybėje ne itin dažnai sutinkami.