U. Šulinskas: Sukurti žaidimą miestui, kuriame augai, labai geras jausmas
Stalo žaidimo populiarumas Lietuvoje jau gerą dešimtmetį auga: juos mėgsta ne tik vaikai, bet iš naujo atranda ir suaugusieji. Šių žaidimų įvairovė tokia didelė, kad net ir išrankiausiam skoniui yra ką pasiūlyti. Praėjusiais metais stalo žaidimų „Oskarą“ Berlyne laimėjęs kaunietis žaidimų kūrėjas Urtis Šulinskas šiemet sukūrė paslapčių kupiną žaidimą, skirtą savo gimtajam miestui.
Sunku patikėti, bet turtingas istorijų ir pasakojimų Kaunas iki šiol neturėjo savo stalo žaidimo. Išgirdus pasakojimą apie naujojo žaidimo radimosi procesą abejonių nelieka: tai išskirtinis kūrybinis procesas, kurio autorių drąsiai galima vadinti daugybę disciplinų pasitelkusiu menininku.
– Kaip tampama stalo žaidimų kūrėju?
– Nėra vieno recepto. Mano atveju buvo tiesiog labai didelė meilė jiems. Tau jie turi patikti, turi domėtis šia sritimi ir pabandyti sukurti vieną, paskui kitą. Jeigu procesas teikia malonumą, tada juk norisi kurti vis daugiau ir daugiau. Kūrybinis džiaugsmas labai motyvuoja ir galiausiai po ne vieno bandymo kažkas tave pastebi ir pradeda vadinti žaidimų kūrėju. Su šia specialybe, jeigu ją taip galima pavadinti, nesiejau savo ateities. Esu baigęs KTU gimnaziją, vėliau KTU įgijau vadybos bakalauro laipsnį. Mokslai neturėjo įtakos šiam užsiėmimui, jis atėjo iš darbo su vaikais. Būtent tuo metu gimė jausmas, kad galiu jiems ką nors sukurti, prisidėti prie jų lavinimo. Mokslai pasitarnavo kitais atžvilgiais: praplėtė kontaktų ratą, padėjo įgyvendinti ir vystytis mano „Vienaragio“ – tai yra vaikų stovyklos – projektui.
– Ar mėgdavai žaisti vaikystėje stalo žaidimus?
– Mėgdavau, žinoma. Tik mano vaikystėje nebuvo didelis įvairovės, kokia yra dabar. Turbūt kaip ir daugelis prisimenu „Monopolį“, kurį teko pačiam persipiešti ir patobulinti. Jų nebuvo daug: „Loto“, šaškės, šachmatai. Lyginant su dabartine įvairove, prisiminimai skurdoki. Net pavydu šiuolaikiniams vaikams. Būdavo, pats susikuriu žaidimą, organizuoju čempionatus, olimpiadas. Kurdavau žaidimų gaires, taisykles.
Svarbu paminėti, kad, norint žaisti stalo žaidimą, turi įvykti komunikacija: turi prikalbinti draugą arba šeimos narius. Man labiausiai patinka bendravimo žaidimai: juose reikia kuo efektyviau susikalbėti su savo komanda, kad galėtum kažką surasti, išsiaiškinti ir taip pasiekti tikslą. Priešingai nei kompiuteriniai žaidimai dabar. Juose praktiškai nėra jokios komunikacijos. Jie lengvai pasiekiami: nereikia išeiti iš kambario, gali žaisti tik turėdamas planšetę ar telefoną, būti absoliučiai vienas.
– Tačiau stalo žaidimai Lietuvoje tarsi išgyvena renesansą. Atrodo, jie tampa vis populiaresni.
– Jie populiarėja, bet ne taip intensyviai ir greitai kaip kompiuteriniai žaidimai. Pastaruosius dešimt metų Lietuvoje pardavimai nuolat auga. Bet taip yra turbūt dar ir dėl to, kad pas mus sovietmečiu nebuvo stalo žaidimo kultūros. Maždaug apie 1970 m. ši kultūra Vakaruose pradėjo populiarėti, atsirado apdovanojimų, garsių autorių: įvyko tam tikra stalo žaidimų revoliucija. Ji labai sužydėjo Amerikoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. Lietuvoje visas šis augimas prasidėjo tik atgavus nepriklausomybę. Tad pas mus ta kultūra dar vejasi, vis daugiau visuomenės atranda stalo žaidimų įvairovę: kad jie skirti ne tik vaikams, bet savo specifika gali būti skirti ir pritaikyti labai skirtingos auditorijoms, pomėgiams ar temoms. Gal dėl to ir atrodo, kad stalo žaidimų kultūra Lietuvoje tarsi sparčiai auga, bet, kita vertus, ji tiesiog prisiveja tą lygį, kuris jau yra pasiektas Vakaruose.
– Ar teko susidurti su žaidimais, kurie skirti arba dedikuoti miestams?
– Nemažai teko susidurti su tokiais žaidimais, kūrėjai ypač mėgsta savo žaidimus vadinti miestų pavadinimais. Dažnai tokie pavadinimai labiau yra dekoratyviniai nei turintys kažkokios įtakos žaidimui. Pavyzdžiui, labai populiarus stalo žaidimas „Carcassonne“ – tai vieno Prancūzijos kaimelio pavadinimas. Bet šis pavadinimas ar miestelis nelabai ką reiškia žaidime. Dar vienas pavyzdys, Graikijos salos vardu pavadintas žaidimas „Santorini“. Žaidimo elementuose yra panaudoti tipiniai tai salai būdingi baltos ir mėlynos spalvų nameliai, kuriuos reikia kuo greičiau pastatyti. Žaidimas „Marakešas“ susijęs su kilimų prekyba. Tikrai, yra nemažai pavyzdžių ir kūrėjai mėgsta miestų temas panaudoti labai įvairiai. Džiaugiuosi, kad, kuriant „Kauno Žvėries“ žaidimą, pavyko rasti būdą, kaip darniai sujungti kuriamą Kauno mitą su Žvėrimi, įvairiomis miesto vietomis, jas pripildyti paslapčių. Juk miestas turi savo aurą, kuri kūrėjui užduoda tam tikrą temą.
– Esi sukūręs ne vieną žaidimą, už vieną iš jų – „Riedantį ežiuką“ – esi apdovanotas Berlyne vykstančių apdovanojimų „Kinderspiel des Jahres“ aukščiausiu prizu. O kuris tau pačiam arčiausiai širdies?
– Man vertybiškai labai svarbus žaidimas yra „Pasakų knygelė“. Tai žaidimas, kuriame galima kurti pasakas. Jį gali žaisti vaikai, visa šeima kartu – lavinti vaizduotę. Tikiu, kad šis žaidimas daro teigiamą darbą ir poveikį. Žinoma, ne visi pasiryžta jį žaisti, ne visi mėgsta kurti pasakas – tai kūrybinis iššūkis. Bet jeigu reikėtų rinktis vieną, tai šis būtų prasmingiausias. Stengiuosi, kad kiekvienas naujas žaidimas turėtų skirtingas misijas, bet svarbiausia – lavintų kūrybiškumą.
– Kokie pirmiej žingsniai norint sukurti žaidimą?
– Pirmieji žingsniai – nepamiršti, kad nori sukurti žaidimą. Viskas prasideda nuo to, kad kurį laiką tiesiog ieškai idėjų: žaisdamas, naršydams internete, skaitydamas. Dėlioji mintis, kokio pats žaidimo norėtum. Galbūt viskas pradeda suktis apie kažkokią temą, o gal sietis su kažkokia konkrečia mechanika, pavyzdžiui, turi būti daug kauliukų. Tada padarai pradinį idėjos prototipą: gali išsikirpti korteles iš lapo, nusipiešti lentą, paimti kauliukus ar eitukus iš kito žaidimo, nusipaišyti žemėlapį. Tada kvieti draugus išbandyti. Testuoji. Jeigu įdomu žaisti, galima patobulinti. Po patobulinimo vėl testuoji su didesne ir įvairesne žmonių grupe ir vėl grįžti prie tobulinimo. Dažniausiai patys žaidėjai parodo, ar jiems įdomu, ar verta šį pradėtą darbą tęsti.
– Kas tau buvo svarbu kuriant žaidimą Kaunui?
– Labai norėjau, kad žaidimas prisidėtų prie kuriamo Kauno mito apie Kauno Žvėrį ir, atvirkščiai, kad pats mitas įkvėptų žaidimą. Taigi įvyktų sinergija. Viskas turėjo susidėlioti į bendrą visumą. Susipažinau su mitu, perskaičiau Kauno Žvėries pasakų knygą, atradau Saulėtąjį ir Požeminį Kauną. Jeigu nebūčiau susipažinęs su šiais dalykais, mano galvoje galėjo gimti visai kitoks žaidimas. Pradėjau nuo temos, tuomet ieškojau tinkamų mechanikų, kurios būtų įdomios žaidėjams. Taip gimė idėja, kad yra slaptieji kauniečiai, kurie atkeliavo iš Kauno Žvėries pasakų knygos, jie visame mieste ieško paslapčių, keliauja nesibaigiančiais miesto laiptais tarp Požeminio ir Saulėtojo Kauno. Žaidėjai, pasitelkę gudrumą ir šiek tiek sėkmės, kartais sutinka Žvėrį, kuris jiems gali pakuždėti paslapčių apie miestą ar save patį.
Tuomet teko apgalvoti visą žaidimo eigą, kad jis būtų įdomus žaisti ne vieną kartą, bet prie jo norėtųsi vis grįžti. Kurti apie miestą, kurio nepažįsti, būtų sunku, man atrodo svarbu jausti to miesto dvasią. Kurti žaidimą savo gimtajam miestui, kuriame augai ir mokeisi, yra labai geras jausmas. Tai tam tikra padėka ir palinkėjimas Kaunui, kad jis klestėtų, kad žmonės juo džiaugtų ir atrastų jį vis iš naujo.