Nemuno ir Neries meilės istorija

Už didelių girių, už plačių raistų tryško du šaltiniai ir sruveno du maži upeliai. Jie bėgo vis greičiau, bet dar nežinojo kur pasukti. „Skubėkit ten, – rodė į vakarus žemi debesys ir liejo į upelius tyrą vandenį, – ten plačioji jūra!“ Prisipildę vandens upeliai susiliejo ir virto Nemunu.

Lyg dailus jaunikaitis Nemunas drąsiai skynėsi kelią jūros link. Tuo metu balti debesėliai prašneko apie gražuolę Nerį. „Ji ten, – rodė į šiaurę, – Neris taip pat nori pasiekti jūrą. Ji labai skaidri, kiekvienas debesėlis joje atsispindi.

Klausėsi Nemunas, klausėsi ir susižavėjo Nerimi. O tada pasisuko ir nuskubėjo prie jos.

Bet baltųjų debesų žodžius nugirdo ir klastingas vėjas. Jis ėmė blaškyti debesis. Nemunas skubėjo paskui juos: iš ryto tekėjo į vieną pusę, vakare – į kitą. Gaišo Nemunas, kilpinėjo vietoje, bet vistiek skynėsi kelią į priekį. Ties Birštonu prarado nuovoką, nebežinojo nei kur Neris, nei kur jūra. Iš Nevilties ėmė ūžti, verždamasis pro Balbieriaus akmenų rėvą. „Nenusimink, aš tau padėsiu, – tarė Verknė, kuri ir pati buvo patyrusi daug vargo. Įsiliejusi į Nemuną, kartu su juo nuplaukė iki Strėvos upelio, nuo kurio parodė kelią žemyn. „Štai čia, – ramino ji Nemuną, – sutiksi savo mylimąją.“

Kaip pasakė, taip ir atsitiko. Toje vietoje, kur atkaklusis Nemunas sutiko gražuolę Nerį, dabar stovi nuostabus miestas.

Stūgavo įpykęs vėjas, blaškė po visą dangų debesis, bet dabar jis jau buvo bejėgis.