Legenda apie Nerį ir Nemuną

Legenda pasakoja, kad grakšti ir linksma Neris tekėjo tarp žalių kalvų. Skubėjo Neris Dauguvos link ir, rodos, niekas negalėjo pakreipti jos srovės. Bet Neris sužinojo apie Nemuną. Ir labai panoro jį pamatyti.

“ Tu privalai tekėti į Dauguvą“, – pasigirdo duslus Žemės balsas, ir visas kalvynas užtvėrė jai kelią.

Nusiminė Neris. Ji labai troško pamatyti Nemuną, bet negalėjo nepaklusti Žemei. Ji pradėjo blaškytis. Taip atsirado Mažųjų ir Didžiųjų Svyruonėlių kaimai. Paukščiai suokė meilės giesmes, o Neris vis liūdėjo. Toje vietoje atsirado penkios salos ir didelė Buivydžių kilpa. Pagaliau Žemė nusileido. Neries džiaugsmas buvo beribis, ji sukiojosi ir linksmai dainavo rėvose. Tai buvo laimės šokis. Ir dabar ta vieta vadinama Mergelių šokio rėva.

Džiaugėsi ir pakrančių kalvos bei slėniai – atsivėrė Neriai kelias pačiose gražiausiose vietose. Viena po kitos prie Neries rinkosi draugės: Žeimena, Vilnia, Vokė, Bražuolė, Dūkšta, Žiežmara, Musė ir pagaliau atskubėjo net didelė upė Šventoji.

Vieną rytą Neris pasidabino baltu rūko nuometu, atmerkė mėlynąsias akis ir… išvydo Nemuną. Santakoje pražydo gėlės.

Toli sklido garsas apie Nemuną ir Nerį, apie jų bendrą kelionę prie jūros. Visos Lietuvos upelės skubėjo pasveikinti didžiųjų upių ir nešė į Nemuną ir Nerį savo vandenis. Tik Žemaitijos gražuolė Minija pavėlavo.

Ir nežinia, ar ji pati surado kelią į marias, ar parodė jį didysis ir atkaklusis Nemunas.