Vienus miestus mes laikome gimtaisiais. Juose užaugome, galbūt sutikome pirmąją meilę ir ilgesingai vis žvalgomės atgal išvykę. Yra miestai, kurie apipinti legendų, stulbinančio žmogaus ar gamtos sukurto grožio: bent kartą per savo gyvenimą ten tikimės nuvykti. Trečiuose gi jaučiamės lyg nesavi – toks šaltas ir nesvetingas atrodo tas kraštas. Kas miestą paverčia miestu? Kas kuria miesto aurą ir bendrumo jausmą? Apie tai ir kalbamės su su Vilniaus universiteto docentu, istoriku, žurnalistu doc. dr. Aurimu Švedu. A. Švedas priklauso po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo subrendusiai naujajai istorijos tyrinėtojų kartai, kuri kuria naują, XXI a. Lietuvos istorijos naratyvą.

Aurimai, pradėkime nuo, regis, gana paprasto klausimo. O kas visgi yra miestas?

Miestas tai gamtos, žmonių, architektūros ir istorijos sąveikos vieta; gyvenimo laboratorija; ekonominio, intelektualinio, kultūrinio vyksmo epicentras; niekada nesibaigiančios praeities ir dabarties akistatos laukas; o taip ateities vizijų konstravimo ir išsipildymo erdvė. Miestas yra struktūra, kurią suformuoja daugybės dalykų sąveika ir šio vyksmo erdvę į vieną visumą apjungiantys pasakojimai. Kai kurie iš šių pasakojimų priklauso mokslo, kiti vaizduotės sferai. Ką tik paminėtų pasakojimų dėka mieste gyvenantys žmonės save suvokia kaip grupę, siejamą bendrumo pojūčio. Kai kuriuose miestuose šis pojūtis tiesiog tvyro ore ir palengva sklaidosi lyg rūkas išėjus už miesto ribų.

O kas miestą kuria: žmonės, pastatai, o gal institucijos?

Taigi, miestus visuomet kuria materialinės realybės sąveika su istorijos, atminties, pasakojimų bei mitų plotme. Vietos, kur įvyksta pastaroji sąveika, gali būti pačios įvairiausios: tai senamiesčio gatvės, bažnyčių šventoriai, skverai ir parkai, upės pakrantės, stadionų aikštės ar raudonųjų žibintų kvartalai. Galima pasakyti ir dar daugiau. Miestų likimai neretai yra paveikiami įtaigių istorijų, su jomis susijusių atminties vietų ir mitų. Retsykiais kažkuo išskirtiniai miestai patys virsta mitais. Taip nutiko su Roma, Venecija, Paryžiumi, Lisabona, Praha, Niujorku ar San Francisku.

Kaip reikėtų apibūdinti miesto mitą?

Miestų mitologiją tyrinėjantys mokslininkai teigia, jog šiuo atveju galima fiksuoti keletą įvairiose laiko bei erdvės sampynose nuolat pasikartojančių pasakojimo tipų apie miestų įkūrimą ir jų žūtį; apie įstabius herojų, susijusių su konkrečiais miestais, nuveiktus darbus; apie miestų ypatumus ir jų tarpusavio skirtumus; apie miestų gyventojus.

 

Ar miestas gali turėti kelis mitus?

Kiekvienas senovės miestas Antikos pasaulyje turėjo savąjį steigimo mitą, kartais šie mitai kito arba, skirtingomis aplinkybėmis, būdavo perkuriami, o taip pat – sugalvojami iš naujo. Kaip antai, skrupulingi praeities tyrinėtojai suskaičiavo, jog Roma gali pasigirti net trisdešimtimi skirtingų miesto įkūrimo mito versijų, kurios, vienok, telkėsi aplink vestalės Rėjos Silvijos bei karo dievo Marso sūnūs dvynius Romulą ir Remą. Taigi, pasakojimai padedantys atsakyti į kelis pamatinius klausimus („Kas mes esame? Iš kur mes atėjome? Kodėl dalykai yra būtent tokie, o ne kitokie?“) buvo svarbūs tiek konkretaus miesto gyventojams, tiek ir visam Antikos pasauliui, nes jie padėjo žmonėms formuoti bei išreikšti savąją tapatybę, atpažinti vienas kitą, kurti bei palaikyti santykius, o taip pat – jausti priklausomybę tam pačiam pasauliui. Analogiškas funkcijas mitai atliko ir Viduramžiais, bei Naujųjų, o taip pat Naujausiųjų laikų epochose, fiksuodami mąstymo būdus, kurių dėka žmonių grupės suvokia save, kaupia žinias, aiškina savo pačių ir aplinkinio pasaulio kilmę bei egzistavimą, o kartais bando nuspėti ateitį.

Taigi mitai gali turėti skirtingas funkcijas, tarnauti skirtingiems tikslams?

Žinoma, skirtingose epochose egzistuojantys miestai ir šiuos miestus gaubiantys mitai būdavo koreguojami ir performuluojami lyg teoremos, kuomet jas prireikdavo patikrinti bei įrodinėti iš naujo (taip reaguojant į pasaulio kaitą). Kaip antai, Viduramžių miestas jungė kasdienį žmonių gyvenimą su dieviškąja realybe tuo pat metu atkartodamas skirtingų dalykų egzistavimą: žmogaus kūno ir žmogiškojo pasaulio sandarą, žemės ir kosmoso tvarką, dangiškosios Jeruzalės planą. Na o Naujųjų laikų arba sparčios urbanizacijos bei industrializacijos epochoje egzistavę miestai tapo laboratorijomis, kuriose žmogus iš naujo mokėsi nelengvo išgyvenimo miesto džiunglėse meno bei mėgino perprasti sau prisiskirtą gamtos valdovo vaidmenį.

Kodėl mitai reikalingi šiandienos miesto gyventojams?

Šiuolaikybės žmogus yra kamuojamas poreikio klausti, abejoti, tirti ir išsiaiškinti. Nepaisant to, XXI amžiuje emociškai paveikūs pasakojimai, supinantys tikrus dalykus su vaizduote bei nukreipiantys į mito gelmes, vis dar reikalingi. Mes, kaip ir kitų epochų žmonės, jaučiame gyvą poreikį pasakojimams, padedantiems susivokti laike bei erdvėje, pagelbstintiems prisijaukinant miestus, kuriuose gyvename, leidžiantiems išreikšti savąsias patirtis ir emocijas, sukuriantiems galimybes palikti ženklus, jog kažkada mums svarbūs dalykai ir žmonės egzistavo. Be to, mums reikalingi nauji mitai, kurie galėtų padėti mums transformuoti tai kas šiandien atrodo neįmanoma į realias galimybes rytoj.

Ar mes patys galime kurti naujus mitus?

Žinoma. XXI amžiaus žmogus gyvena mieste, dėmesingai įsiklausydamas į jo gatvių, pastatų ir paminklų pasakojamas istorijas ir pats tokias istorijas kuria, steigdamas naujas atminties vietas arba permąstydamas savo santykį su senosiomis, įkraudamas jas pasakojimais bei emocijomis, padedančiomis išgyventi šiandien bei kurti viltingas svajones, nukreiptas ateities horizonto link. Šis procesas niekada nesibaigia. Juk istorija visuomet problematiška ir nepilna rekonstrukcija to, ko daugiau nebėra. Juk atmintis visuomet aktualus reiškinys, nuolat išgyvenamas ir padedantis kurti ryšį su dabartimi. O mitas, kaip taisyklė, įsiterpia į istorijos ir atminties santykių dramą, padėdamas šioms nuolat besivaidijančioms ir kartu negalinčioms viena be kitos gyventi sesėms dvynėms kurti įsiminimo bei užmaršties dialektiką, įprasminančią mūsų ir miestų gyvenimus.

Šaltinis: Kauno diena