Apie užkeiktus Kauno vaduotojus

I.

Kartą ėjo į Kauną kalvis iš Salių kaimo. Tik žiūri – priešais jo ateina toksai žmogus, kuris prisiartinęs mostelėjo ranka ir pasakė kalviui:

– Eikš su manim!

Kalvis iš žingeidumo nuėjo. Nepažįstamasis įvedė jį į urvą po kalnu. Ten jis pamatė labai daug kariuomenės, ne rusų, bet nepažįstama uniforma. Tos kariuomenės vadas paprašė kalvį, kad pakaustytų arklius. Kalvis sutiko. Kada pakaustė visus arklius, vadas jam pasakė:

– Ateis valanda, kada mes iš po žemės išeisime; tada rusų valdžios nebus.

Paskui išvedė kalvį iš po žemės. Sugrįžęs namo, jis sužinojo, jog buvo po žeme trejis metus. Matyt, labai daug arklių kaustė.

Žemės atmintis: lietuvių liaudies padavimai, parengė Br. Kerbelytė. Paskelbta Vilnius : Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999, p. 32. FIKSAVIMO METAI: 1933

II.

Kaune darbininkai kasė statyboms duobę ir rado po žeme duris užrakintas. Norėjo atrakinti – nepavyko. Naktį vienam jų prisisapnavo mergina: – Aš esu tėvo užkeikta karalaitė su visa kariuomene. Nepaleiskite manęs. Aš išeisiu, kai bus pasaulio pabaiga.

FIKSAVIMO METAI: 1929