Istorija apie Šiaulių bažnyčios varpą

Šiaulių bažnyčioje buvo du dideli varpai, du bičiuliai, kurie turėjo vardus – Jonas ir Kundrotas. Kartą švedai sumanė išsivežti varpus. Vežė pirmąjį varpą, Joną, per užšalusį ežerą. Ledas įlūžo ir varpas paskendo.

Nuo tada, kai bažnyčioje imdavo skambinti likęs varpas, jis sakydavo: „Jonai, Jonai, Jonai …“ Ežere kitas varpas dusliai atsiliepdavo „Kundrot, Kundrot, Kundrot …“

Vieną kartą klebonui prisisapnavo, kad reikia surengti iškilmingą procesiją su visomis bažnytinėmis apeigomis, tada paskendęs varpas išplauks į ežero pakrantę. Ir išėjo visi kunigai su bažnytiniais rūbais, kryžiais ir žvakėmis, laukė pasirodančio varpo. Varpas trumpam iškilo iš vandens, pasirodė žmonėms, bet ir vėl nuskendo.

Paskui narai nėrė į vandenį varpo apžiūrėt ir pamatė, jog ant jo šerdies apsivijęs žaltys tūno, iškelti neleidžia.