Gražioji Kauno kilmės legenda
Seniai, seniai, kai mūsų protėviai garbino Perkūną ir kitus dievus, gyveno deivės – Dausų Dukros. Viena jų, Aleksota, buvo pamėgusi miškingas Nemuno pakrantes. Nusileidusi iš debesų, ji vaikštinėdavo pakrante. Susidraugavo deivė Aleksota su vietos gyventojais, dažnai iš bėdos juos vaduodavo. Žmonės pamilo deivę – gražioje giraitėje ant aukšto kranto pastatė jai aukurą, nešė aukas, siuntė savo dukras kurstyti šventosios ugnies.
Perkūnui nepatiko ši deivės ir žmonių draugystė.
Kartą deivė Aleksota sutiko jauną medžiotoją Dangerutį. Pamilo jie vienas kitą, tačiau laimė truko neilgai. Užmatė Perkūnas Aleksotą ir Dangerutį linksmai besišnekučiuojančius, supyko ir trenkė žaibu, norėdamas abu juos amžiams prismeigti prie žemės. Aleksota spėjo žaibą nukreipti – trenkė griausmavaldis į jos aukurą.
Atsipeikėję nuo išgąsčio, abu įsimylėjėliai pasižadėjo amžiams likti kartu.
Dangerutis, padedant žmonėms, ėmė statyti jiedviems namus. Pulkais traukė pagalbininkai Aleksotai ir Dangeručiui padėti. Kaip mat iškilo namas – didelis, gražus, tikra šventovė.
Netrukus jiems gimė sūnus ir jie davė jam vardą savo kovai su Perkūnu atminti – Kaunas.