Žiauri širdis

Man būnant 5-erių metų, senelis, kuriam buvo apie šimtą metų ir gyveno aukštu žemiau, visuomet prisimindavo… Koks nuostabus buvo gyvenimas jam būnant penkerių! Gyveno jis didžiuliam mediniam dvare su dar penkiais broliais ir seserimis. Turėjo jie kaimyną, kurio vardas buvo Matas. Matas buvo šviesių, garbanotų plaukų, rudų akių ir vaikiška smailia nosyte. Turėjo jis daug patrauklių savybių, tačiau taip pat turėjo žiauriausią širdį.

Negalėjo Matas pakęsti mažųjų savo kaimynų, nes jie jam pasirodė kvaili, todėl rengdavo jis vakarais baisiausias egzekucijas – surišdavo jų kojas ir rankas, o tada baisiai kankindavo.

Nebuvo kaimynai kvaili, tad vieną dieną, pavargę nuo tokio Mato terorizmo, jie pagavo Matuką, pririšo prie arklio ir paleido per pievas lėkti. Matukas pajuto kaip lūžo jo šonkaulis, nebevaldė rankos, dantys pradėjo byrėti, tačiau arklys lėkė it patrakęs, vilkdamas leisgyvį berniuką, kuris jau atrodė lekia į savo pražūtį. Berniuko sąmonė aptemo, jis nieko nebesuvokė, skausmo nejuto, tik išgirdo, kad aplinka rimsta ir pasaulis nebesisuka kaip anksčiau.
Matukas buvo beatiduodąs paskutinį atodūsį, bet pajuto, jog paskutinį atodūsį pirmasis atidavė jo kompanjonas arklys, kuris pakirstas naminiui arkliui nenumatytų akmenų susmuko kartu su berniuku.

Matukas išlindo, dieną gulėjęs be sąmonės prabudo vidury laukų, tačiau tolumoje matėsi jo kaimynų dvaras. Jis pargrįžo namo, nuėjo į savo kambarį ir daugiau niekada nebelietė savo kaimynų.

Istorija sukurta Kūrybinio rašymo seminaro „Pradėk rašyti dabar!“ metu, istoriją dovanoja Kauno svečiai iš Vilnius.