Slogus sekmadienis

Slogus 2009-ųjų sekmadienis (ne visi sekmadieniai tokie beprasmiški), maža virtuvėlė Aleksote buvo pripildyta pavasario saulės spindulių. Matėsi apšviestos dulkės, spindulių ruožai, kurie atkakliai brovėsi pro senokai valytus langus. Ponas Alijošius sujudino virtuvės dulkes, nusprendęs, kad gana, reikia spręsti šaltos nosies ir kitų galūnių problemą – metas pasidaryti arbatos. Ponas Alijošius niekada nieko nedarydavo be reikalo, taigi čiupo arbatinį ir uždėjo ant viryklės spirgančios ugnies. Žiūrėdamas pro langą, kurį vis dėlto galbūt derėtų nusivalyti, net nesuprato, kad vanduo jau užvirė. Virdulys ėmė švilpti! Švilpė jis garsiai ir šaižiai, spigiai, bet Alijošius neatsitokėjo, tik paskendo atsiminime, tiksliau gyvenime, kuomet jis buvo mažas ir jam reikėjo traukiniu išvykti iš senelių namų. Traukinys taip šaižiai švilpė… vietos nebuvo… suodini veidai…šaltis…

Jis atsitokėjo kai virdulys jau pradėjo svilti. Užgesinęs ir sutvarkęs, ponas Alijošius atsiduso. Arbatos nebus. Bus šalta ir toliau, o jo pastangos nuėjo veltui. Pasigirdo beldimas į duris. Krūptelėjo ponas – atsiminimas dar stovėjo prieš akis. Už durų buvo kaimynė, tačiau jai durų neatidarė. Ašara nuriedėjo pono Alijošiaus skruostu. Virtuvėlė Aleksote keliavo į tolimas įšąlusias žemes. Dulkės skraidė aplink ir nevalytas langas stovėjo apdujęs.

Istoriją atsiuntė ir padovanojo puslapio kaunolegenda.lt vartotojas