Kaunas po šimto metų. Bus saulėta diena. Pati vasaros pradžia.

Dideliame name ant Žaliakalnio kalno gyvens labai graži mergaitė. Žinia apie jos grožį sklis toli už Kauno ribų ir jaunuoliai visoje Europoje dalysis jos nuotraukomis ir apie ją svajos. Mergaitė bus ne tik graži, bet ir turtinga – jos tėvams priklausys daug parduotuvių, o tose parduotuvėse prekiaus prabangiais drabužiais ir papuošalais. Prabangus bus ir didysis namas Žaliakalnyje, kur gyvens mergaitė su tėvais: šalia namo terasomis žemyn leisis didžiulis parkas, tame parke bus daug garsių menininkų skulptūrų, puiki žaidimų aikštelė, medžiuose nutiestas nuosavas nuotykių takas. Parke augs medžiai, kokių kitur nepamatysi, ten bus kedrų, bus net sekvoja, o tarp jų vingiuos takeliai ir pavėsyje stovės spalvingi suoliukai. Mergaitė leis dienas vaikštinėdama tais takeliais, apsirengusi gražiausiais drabužiais iš tėvų parduotuvių, žais su savo mylimu šuneliu. Jos gyvenimo galės pavydėti daug kas, tačiau mergaitė nesijaus laiminga.

Kodėl? Todėl, kad tėvai neleis jai išeiti už parko tvoros. Sakys, kad ji dar per jauna vaikščioti mieste, nes ten pavojinga. Kam gi tau eiti į miestą, klaus tėvai, kai tu turi viską, ko reikia, mūsų didžiuliame name ir nuostabiame parke? Be to, juk tu nuolat keliauji su mumis po visas šalis ir jau mažai liko pasaulyje šiltųjų jūrų, kur tu nebūtum nardžiusi tarp spalvingų žuvų, ir mažai liko gražių miestų, kur tu nebūtum fotografavusis siaurose gatvelėse!

Mergaitė girdės, ką sako tėvai, tačiau vis tiek negalės suprasti, kodėl jai galima nardyti tolimose jūrose, sėdėti tolimų senamiesčių kavinėse, bet negalima išeitį į gimtojo miesto gatves. To paties miesto, kuris čia pat apačioje, už jų nuosavo parko tvoros, ranka pasiekiamas, bet uždraustas.

Ir štai vieną dieną žaisdama parke, mergaitė nuklys į patį pakraštį. Ten, už žydinčio krūmo, tarp medžių ji pastebės vartelius, kurių anksčiau niekada nebus mačiusi. Už vartelių matysis takas. Mergaitė iš pradžių nedrįs juo eiti, bet galiausiai smalsumas nugalės ir ji, pravėrusi vartelius, pateks į apleistą sodą. Perėjusi sodą, mergaitė atsidurs vidiniame senovinio namo kieme. Panašių namų ji bus mačiusi kelionėse su tėvais Italijoje, tad kiemas jai pasirodys visai jaukus.

– Ką tu čia veiki? – staiga pasigirs balsas.

Mergaitė krūptels. Antrame aukšte ant palangės sėdės vaikinas. Ji pakels galvą pažiūrėti į jį, saulės spindulys akimirkai nušvies jo veidą ir jis pasirodys mergaitei labai gražus.

– Aš išėjau pasivaikščioti.

– Tu iš to didelio namo?

– Taip. O tu?

– O aš iš šito namo, – pasakys vaikinas, staiga atsispirs ir nušoks žemyn pas ją. Mergaitė iš pradžių išsigąs, nes juk tėvai bus nuolat sakę, kad mieste pavojinga, bet tuo pačiu toks netikėtas vaikino šuolis jai pasirodys juokingas ir ji ims juoktis. Po valandėlės jie jau sėdės kieme ant žolės ir kalbėsis. Vaikinas papasakos jai, kad yra apie ją girdėjęs ir kad visi mano, jog ji labai pasipūtusi. Mergaitė savo ruožtu pasiskųs jam, kad tėvai jos neleidžia į miestą. Jie abu prisipažins vienas kitam, kad yra vieniši. Ir sutars kartais, kai jausis labai vieniši, susitikti prie vartelių.

Nuo tos dienos jos gyvenimas nebebus toks liūdnas, nes jiedu su vaikinu vis susitiks. O tuomet vieną dieną mergaitės paslaptį sužinos tėvai. Jie labai supyks, kad mergaitė jų neklausė ir pati viena išėjo už vartelių. Uždraus matytis su vaikinu, lieps užkalti vartelius, o mergaitę įkalins viršutiniame didžiojo namo aukšte.

Nebegalėdama išeiti ir sutikti savo mylimojo, mergaitė prapliups verkti. Ji verks dienas ir naktis, naktis ir dienas, kol galiausiai nuo jos ašarų patvins parkas, paskui ir apleistasis sodas, upeliai nubėgs žemyn, pamažu apsems visą Kauną ir galiausiai vanduo priartės prie senojo namo, kur gyvens vaikinas. Vaikinas išsitrauks iš palėpės nuo senųjų Kauno potvynių dar senelio paliktą valtį, palauks, kol vanduo pasieks didįjį namą, tada priplauks prie jo ir sušuks mergaitei, įkalintai viršutiniame aukšte:

– Dabar tavo eilė šokti pas mane!

Ji atsidarys langą ir šoks pas jį į valtį. Valtis susiūbuos, bet atsilaikys ir jie nusiirs tolyn per potvynio bangas. Veltui mergaitės tėvai ieškos dukters ir, potvyniui nuslūgus, klausinės apie ją ir jos vaikiną visų miesto gyventojų. Žmonės taip smarkiai bus nustebinti pasikartojusio didžiulio potvynio, kad taip ir nepamatys kaip į saulėlydžio pusę pasroviui upe nuplauks valtis su dviem įsimylėjėliais.

Štai taip bus. Pamatysite.