Buvo toks Mazelio orkestras, dabar mažai kas atsimena. Grodavo miesto sode, jaunimas šokdavo, net senesni ateidavo paklausyti ir pasipiktinti, kad jaunimas ištvirkęs.

Orkestras imdavo užsakymus ir mokėjo pagroti bet kokią paprašytą dainą ar melodiją. Gandas apie tokius muzikantus buvo toli pasklidęs ir miesto sode niekada netrūko ne tik vietinių gyventojų, bet neretai atklysdavo ir smalsių keliauninkų.

Ir štai giedrą birželio vakarą orkestrui baigus groti „Kreolės akis“, prie Mazelio priėjo mandagus jaunuolis su smuiko futliaru.

-Girdėjau, kad pagrojate bet kokią užsakytą melodiją ar dainą, – pasakė jis. – Tai noriu pasiūlyti varžytuves. Aš pradėsiu melodiją, jūs užbaigsite. Tada jūs pradėsite, o aš užbaigsiu. Ir taip tol, kol arba aš arba jūs nežinosite tęsinio.

-Gerai, – sutiko Mazelis, -Kas atiteks nugalėtojui?

-Nugalėtojas gaus pralaimėjusįjį už amžiną tarną.

Mazelis pagalvojo, pagalvojo ir sutiko.

Paskelbė varžytuves. Jaunuolis pradeda, orkestras tuoj tęsia. Orkestras pradeda, jaunuolis bemat pasigauna. Jaunimas šoka be atvangos, minia vis didėja.

Taip tęsėsi dvylika naktų ir dienų, kol galiausiai jie pagrojo visas viso pasaulio dainas, mirtinai nuvarė nuo kojų šokėjus beigi patys išseko. Pabaigus groti paskutiniąją, Mazelis su jaunuoliu įsistebeilijo vienas į kitą. Tada jaunuolis pakėlė smuiką prie peties ir užgrojo melodiją dar niekam niekada negirdėtą ir tokią, kad jos net labai norėdamas neįstengtum pakartoti, o ją išgirdę visi tarsi suakmenėjo.

Po kurio laiko pirmas atitokęs Mazelis suprato, kad prieš jį velnias stovi. Suriko saviškiams, tie metė instrumentus, puolė jaunuolį, surišo ir įmetė į miesto sienos bokštą.

Rytą miestiečiai atbėgo bokštan su žandarais, bet rado ten tuščią, tik ant sienos prie smuiko rakto buvo nesuprantamas užrašas lig šiol ten matomas.