Deivė ir Kauno undinės

Kažkada, kai dar Kauno pilis buvo stipri ir galinga bei upėse aplink ją plaukiojo laivai… Kažkada, kai undinėlės viliojo paauglius į Nemuno gelmes ir visi dar atsiminė JĄ – archajišką būtybę su žmogaus kūnu ir kolibrio galva. Deivę, kurios balsas kėlė isteriją ir paniką, todėl žmonės ją išvydę užsidengdavo ausis.

Nors dievybės balso bijojo visi, ji buvo gerbiama Kauno apylinkėse. Tik jos dėka undinės neįsiveržė į miesto kanalus. Tik jos dėka mieste vis dar buvo galima drąsiai gyventi, savaime suprantama, laikantis Deivės taisyklių.

Nepaisant to, kad miestą globojo Deivė, kerštingos undinės kiek toliau nuo Kauno pilies paplaukę išlipo krantan ir įsitraukė į gelmes vienintelę dievybės mylimą būtybę – kurčią šuniuką Myšką, kurį Deivei buvo dovanojęs miesto valdovas, suprasdamas, kad Deivės balsas yra pražūtingas ir kad būtent dėl šios priežasties ji iki tol negalėjo nieko mylėti. Čia viskas ir apvirto aukštyn kojomis.

Deivė pasiuto – negalėdama dėl savo žudančio balso komunikuoti su kitais, ji naktį nagais miesto sienose išraižė prašymus miestelėnams: padėti atgauti jos mylimiausią šunelį.

Miestas susirinko į vieną vietą ir kartu kūrė planus kaip Deivei grąžinti jos brangenybę. Kauno valdovas, nors ir sumanus žmogus, nežinojo kaip ištraukti šunelį ir neprarasti miestiečių gyvybių, tad visiems teko imtis vientelės pasiūlytos išeities – išvilioti undines į krantą ir tikėtis, kad šios susitars su miestiečiais.
Daug informacijos apie šio susitikimo eigą neturime, tik žinoma, kad Undinės paprašė žemės prie pat kranto, kur įsirengė plaukiojimo sausumoje vietą, Deivė savo šunelį atgavo, o miestiečiai ir toliau gyveno Kaune.

Istorija sukurta Kūrybinio rašymo seminaro „Pradėk rašyti dabar!“ @ Blaster metu, istoriją dovanoja seminaro dalyviai.