Virš vandens nedidelis rūkas.

Keltininkas stovi susikišęs rankas į kišenes ir žiūri į vandenį. Paskui lėtai nueina ir atsisėda ant laiptelių prie durų. Šalimais gulintis šuo pakelia galvą.

Pasirodo Nevilius.

Jis leidžiasi žemyn link keltininko būdelės, matyti, kad nežino iš kurios pusės įėjimas, pasuka ne ten, jau tuoj dings už kampo.

-Labas rytas!

Nevilius pasuka pagal balsą.

-Labas rytas! – keltininkas kilsteli, kad būtų geriau matomas.

Nevilius pagaliau prieina.

-Labas rytas. Nemiegate?

-Šitas bestija nedavė, – keltininkas mosteli šuns link, – Jau antrą nakties pradėjo staugti ir draskytis.

-Žvėrys jaučia.

-Taip. – Keltininkas atidžiai pasižiūri į Nevilių. Paskui apžvelgia upę.

Aukštyn srove pamažu švinta, šviesos ruožas jau pakilo virš Šančių, kitoje pusėje esančio kalno šlaite jau galima įžiūrėti atskirų namų siluetus.

–Palauk čia, aš susiruošiu. Arti vandens neik.

Keltininkas dingsta už namo, šuo nuseka paskui.

Nevilius lieka vienas.

Upė juda pro keltininko būdelę. Prieplauka aptrupėjusi, bet dar gerai laikosi, nelabai pasikeitė nuo to laiko, kai Nevilius čia buvo prieš daugelį metų. Cementinis kraštas visas apaugęs maurais, jie siūbuoja srovėje kaip vėjyje. Nevilius įsižiūri į juos, jie siūbuoja, lygiai vienodai, lygiai vienodai, lygiai vienodai plaikstosi vandenyje. Staiga Nevilių nukrečia šiurpas. Jis apsidairo: aplinkui nieko, tik būdelė, prieplaukos stačiakampis ir upė. Gal čia dėl to, kad ėjo energetinėmis linijomis? Po jų visada šiek tiek svaigsta galva…

Staiga upė kilsteli. Nevilius nejučiomis atsitraukia dar žingsnį atgal, ima dairytis.

Jį išpila prakaitas, jaučia, kaip sudrėko rankos. Pasiremia ranka į keltininko būdelės sieną, pačiupinėja ten kažką, bet negali susikaupti. Akys neramiai ieško aplinkoje, kas galėtų būti ne taip. Akimirką pasirodo, kad spalvos šiek tiek pasikeitė ir dabar maurai ir vanduo yra kažkaip kitokie. „Baik, čia gi švinta, jau šviesiau, taip ir turi būti”, pagalvoja pats sau. Ir tuo pačiu pajunta norą kažkur eiti. Bet kur? Tuoj pasirodys keltininkas.

Nevilius sujuda, perbraukia ranka sau per plaukus, pajunta ant jų iškritusią ryto drėgmę, per kaktą nubėga lašas – rasa, prakaitas? Jis patrina rankas, jos kažkokios keistos, kažkaip lyg… Akys dar kartą užkabina maurus, bet tuojau pat pabėga nuo jų, Nevilius dabar nenori žiūrėti į maurus, nenori į juos žiūrėti… reikia eiti. Kur? Jis vėl perbraukia ranka sau plaukus. Eiti! Eiti! Nevilius apsisuka, palipa kelis laiptelius aukštyn, pajunta, kad tankiai alsuoja. Ieško aplinkoje ko galėtų nusitverti. Cementinis prieplaukos kraštas? Ne. Keltininko laipteliai? Ne. Šuns apgraužtas pagalys prie jų? Ne. Upė? Ne! Ne! Ne maurai! Ne maurai! Reikia eiti, eiti!

-Einam!

Keltininko balsas pasigirsta lyg iš tolo, lyg per stiklą, nors jis čia pat. Nevilius atitoksta. Kažkas paliečia jo ranką, jis krūpteli. Tai – šuo. Šuns uodega mosuoja.

-Kas… kas čia buvo? – nevalingai ištaria Nevilius.

-Baimė. – Atsako keltininkas. –Priprasi. Einam.

Jie apeina namelį ir įeina į prieangį. Ten tamsu, bet tik trumpam, tada sugirgžda durys ir pasimato apšviestas pagrindinis kambarys. Viduryje kambario stovi didžiulė lova, pasieniais knygų lentynos, etažerės, keletas suolų, gale kambario yra milžiniška spinta su veidrodžiais, jos duryse kyšo tamsus senoviškas raktas.

Šuo ima patenkintas landžioti aplink, Nevilius vos nepargriūva už jo užkliuvęs, ranka atsiremia į aukštą smailą lovos galą ir tada suvokia, kad tai ne šiaip lova. Teisingiau, suvokia, kad tai iš viso ne lova.

Tai – valtis.

Didžiulė patalais užklota valtis.

-Nurenkam viską, padėk, – sako keltininkas ir ima kraustyti nuo lovos patalus ir kitus daiktus. Nevilius nukelia pagalves, deda į pasienį ant etažerės. Lova pamažu ištuštėja, keltininkas su Neviliumi nuardo lovos dugną sudarančias lentas, stato jas pasienyje, dabar apačioje jau matosi valties dugnas ir ant jo gulintys irklai. Keltininkas įkelia vidun suolus, pritvirtina juos kabliais, įstato irklus į lizdus.

-Lipk į vidų, – sako jis Neviliui.

Nevilius įsisėda.

-Rankas laikyk prie savęs. Jei siūbuos, kibkis į suolą, ne į valties kraštą.

-Gerai.

Keltininkas apžiūri valtį iš visų pusių, šuo laksto aplink, tada keltininkas nueina prie spintos, pasuka raktą ir abiem rankom plėšdamas staigiu judesiu atidaro duris. Plūsteli vėjo gūsis, už durų pasirodo upė. Jos vandenys siekia patį kambario kraštą, kita durų pusė žiba nuo drėgmės. Keltininkas greitu žingsniu nužygiuoja iki valties vidurio, įsirežęs stumteli ją durų linkui, pats šoka vidun, įremia irklus į knygų lentynas, Nevilius spėja pastebėti, kad vienas irklas perrėžia kažkokios knygos nugarėlę, valtis pajuda ir išeina iš kambario į upę.