Varnos

Už jūrų, už marių, už devynių girių, buvo karalystė. Karalystė nebuvo labai didelė, tačiau ji buvo nuostabiai graži. Ten augo medžiai, kurie vakarais ošdavo ir pasakodavo istorijas. Tų medžių šakose, lizdus sukdavo paukščiai, kurie pavasarį giedodavo gražiausiais balsais. Karalystė pasižymėjo raudonais stogais, o pro gyvenvietės centrą pūškuodavo traukinukas, kuriuo skubėdavo visi karalystės gyventojai į kitas pasaulio karalystes. Kitoje pusėje, tekėjo skaidrus upelis, kur ant pakrantės, šiltomis vasaros dienomis, gulėjo baltos, žavios gulbės.

Šioje karalystėje, medyje, kuris buvo pats didžiausias ir aukščiausias ir pasakodavo paslaptingiausias istorijas, gyveno varna. Tai buvo pati paprasčiausia varna – juoda kaip smala, aštriu snapu ir viską matančiu žvilgsniu. Tačiau, kai kitos varnos suko lizdus, perėjo vaikus ir užsiėmė paukštiškais dalykais, ši varna dienų dienas leido piktindamasi ir burbėdama. Ir bambėdavo ji dėl kiekvienos smulkmenos, kuri paliesdavo jos varnišką gyvenimą. Keliai duobėti, oras vėjuotas, karalystę valdo ne tie ir jos nuomone, visi bando nukirsti jos medį.


Vieną dieną, kiti paukščiai nebeiškentė. Jie susibūrė į didelę krūvą, pradėjo garsiai šaukti, mojuoti sparnais ir vyti varną iš šitos karalystės. Varna bandė gintis, priešintis, krankė kaip galėdama garsiau, bet paukščiai buvo tokie įpykę ir taip garsiai ant jos šaukė, kad varnos balselio visai nesigirdėjo. Paukščiai grėsmingai artėjo ir varnai jau būtų buvę visai riesta, bet staiga iš minios išlindo mažas, apipešiotas paukščiukas. Jis po truputėlį persibrovė į būrio vidurį, kur buvo patys pikčiausi paukščiai ir nutūpė prie varnos. Jis nutūpė, pažiūrėjo ir kaptelėjo snapu varnai į koją. Vieną kartą, kitą. Paukščių choras ėmė tilti. Visi ėmė dairytis kas čia vyksta, o paukščiukas ir toliau atkakliai kapsėjo varnai į koją. Paukščiai nutilo. Varna stovėjo apstulbusi. Vienas paukštis neištvėrė ir klausiamai pakėlė savo koją. Paukščiukas atsisuko:

– Varnos bambėjimas – kaip nuolatinis kapojimas į koją – beprasmis ir visai nereikalingas. Aš darau tą patį ką darė varna.

Paukščiai susižvalgė, o varna net pabalo iš gėdos. Keli paukščiai šyptelėjo. Neištvėrusi įtampos, varna pakilo ir išskrido už karalystės ribų. Kelias dienas jos niekas nematė, iki kol ji grįžo. Rami ir nebeburbanti.

Istoriją parašė ir padovanojo savanoris.